Atspausdinta iš: http://www.old2.pressphoto.lt/lt/straipsniai/organizacijos_„reporteriai_be_sienu“_chartija_zurnalistams,_dirbantiems_pavojingose_zonose
Organizacijos „Reporteriai be sienų“ chartija žurnalistams, dirbantiems pavojingose zonose
pressphoto.lt :: Straipsniai :: Organizacijos „Reporteriai be sienų“ chartija žurnalistams, dirbantiems pavojingose zonose
Organizacijos „Reporteriai be sienų“ chartija žurnalistams, dirbantiems pavojingose zonose
1. Pasiryžimas sistemiškai mažinti riziką, tinkamai pasirengti, apsirūpinti informacija ir įranga, apsidrausti.
2. Laisva valia
atsisakyti užduoties neaiškinant priežasčių arba nutraukti užduotį pasikonsultavus su redaktoriais.
3. Patirtis
kaip svarbiausias kriterijus renkantis žurnalistus; pirmą kartą siunčiamas žurnalistas turi dirbti kartu su patyrusiu; grįžęs žurnalistas turi būti sistemiškai apklausiamas, kad iš patirties būtų mokomasi.
4. Pasirengimas,
reguliarus mokymas dirbti pavojingose zonose ir privalomas pirmosios pagalbos mokymas prieš siunčiant į užduotį.
5. Įranga
turi būti tinkama – apsaugos, komunikacijų, išgyvenimo ir pirmosios pagalbos rinkiniai turi būti suteikti iš anksto.
6. Draudimas
nuo ligų, neįgalumo ir žūties prieš siunčiant žurnalistus į pavojingas užduotis.
7. Psichologinė parama
grįžus iš pavojingų zonų ir šokiruojančių įvykių.
8. Teisinė apsauga,
jei žurnalistas nepažeidžia teisės aktų.
Darbas riaušių ir pilietinių neramumų zonose
"Iš užsienio kalbos vertė ir sudarė Vykintas Pugačiauskas"
Planavimas
Planuojant reikia išsiaiškinti žurnalistų ir policijos teises ir pareigas, etikos kodeksus, žiniasklaidos priemonės politiką (kiek ir kokio žiaurumo vaizdų galima rodyti, ar verta rizikuoti juos apskritai filmuojant), pareigūnų teisę pareikalauti atiduoti nufilmuotą medžiagą.
Planavimas turi apimti ir numatytas minios judėjimo kryptis, ir visus įmanomus alternatyvius minios judėjimo, policijos atakų ir nufilmuotos medžiagos išvežimo kelius, taip pat galimas problemas (policijos užkardas, gatvių susiaurėjimus, slidumą, remontuojamus kelius ir pan.)
Planuojant būtina nustatyti grupių keitimosi tvarką ir būdus joms viena kitą pakeisti.
Visi siunčiami dirbti žurnalistai privalo apie užduotis žinoti iš anksto, būti tinkamai apdrausti, turėti tinkamą įrangą ir aprangą, būti susipažinę su saugumo instrukcijomis, išmokyti teikti pirmąją pagalbą.
Dirbti galima tik savanorišku pagrindu – tai apima ne tik tiesioginį sutikimą vykti į pavojingą užduotį, bet ir bendrąją atmosferą, kad atsisakantysis žinotų nebūsiantis pasmerktas ir nesulauksiantis sankcijų.
Reikia numatyti minios rinkimosi kryptis (viena ar kelios?) ir planuojamus minios dydžius. Reikia žinoti pagrindinius kalbėtojus ir reakciją, kurią jie gali sukelti. Reikia išsiaiškinti, kas palaikys tvarką, jei įmanoma, pasitikrinti ir su organizatoriais, ir su policija.
Reikia nustatyti, ar įmanomos kontrdemonstracijos, ir kokie galimi policijos veiksmai atskiriant dviejų demonstracijų dalyvius. Kartais kontrdemonstracijos susiformuoja spontaniškai.
Jei riaušės kyla
etniniu, kalbiniu, religiniu pagrindu, būtina įvertinti šių grupių gyvenamąsias
vietas ir atvykimo arba atsitraukimo kelius planuoti atitinkamai.
Jei įmanoma, verta iš anksto tartis su policija – kokias priemones žurnalistų saugumui ji gali pasiūlyti. Tačiau nesileisti spaudžiamiems.
Užsienio mieste prieš pradedant dirbti riaušėse, privalu sužinoti visą informaciją apie pagalbos tarnybų iškvietimą ir artimiausias ligonines.
Verta išsiaiškinti šaliai būdingas policijos elgesio su žiniasklaida ypatybes.
Privalu planuoti, iš kurio taško bus geriausiai matyti minios ir policijos judesiai. Paprastai iš aukščiau būna geriau ir saugiau, jei tik kameros pozicija pernelyg neatidengia operatoriaus.
Privalu rinktis tik tokias vietas filmavimui ar stebėjimui, iš kurių yra ne mažiau kaip du išėjimai.
Stengtis nustatyti, ar žiniasklaidos priemonę demonstracijos dalyviai tapatina su savo priešininkais.
Reikia nustatyti susisiekimo su naujienų tarnyba intervalus ir ką daryti, jei žurnalistas nebesusisiekia.
Planuojant būtina atsižvelgti, kad mitingui virtus riaušėmis, policija dažnai mėgina minią sklaidyti nukreipdama tam tikrais maršrutais – vienintelė galimybė ištrūkti yra eiti kartu su minia daug kilometrų koridoriumi tarp pareigūnų; tai gali visiškai sugriauti suplanuotą laiką.
Automobilio parkavimo vieta gali tapti veiksniu, lemiančiu, ar pavyks pasitraukti sveikiems ir grįžti su nufilmuota medžiaga. Jei yra vairuotojas, privalu iš anksto žinoti būdus palaikyti su juo ryšį.
Automobilis turi būti pastatytas pakankamai toli, kad nenukentėtų nuo minios, bet pakankamai arti, kad būtų galima prie jo spėti. Be to, automobilis turi būti iškart pastatytas tinkama kryptimi – į priešingą pusę nuo galimų riaušių.
Kilnojamosios televizijos stotys, ypač palydoviniai autobusiukai su aiškiai matomomis antenomis, automobiliai su televizijos logotipais itin dažnai tampa minios pykčio taikiniu. Būtina numatyti priemones jiems apsaugoti.
Jei riaušės gali kilti etniniu ar kalbiniu pagrindu, privalu iš anksto išstudijuoti pagrindinę istoriją ir mokėti svarbiausius žodžius, reiškiančius spaudą ar žurnalistus, frazes „Padėkite man“ ir „Reikia gydytojo“.
Stengtis nustatyti, ar verta nuo aprangos ir įrangos nuplėšti bet kokius logotipus, galinčius padėti identifikuoti žiniasklaidos priemonę.
Planuoti ir atvykti reikia su tinkama laiko atsarga įvykio vietai, sąlygoms, filmavimo taškams ir galimoms neramumų vietoms bei atsitraukimo keliams išsiaiškinti.
Kaip pasirengti
Būtina identifikuoti svarbiausius veikėjus, galimus neramumų kėlėjus.
Smurtingiausi yra tie, kurie tikisi, kad jų tapatybė nebus nustatyta. Paprastai prie riaušių labiausiai prisideda tie, kurie ateina su kaukėmis, šalmais, akiniais, veidą dengiančiomis skaromis. Kai kuriais atvejais jie gali būti pavojingi net prieš demonstraciją, jei žurnalistai mėgina atidžiai sekti jų veiksmus. Policija ar kariuomenė su veidą dengiančiais šalmais ir be tapatybę atskleidžiančių numerių taip pat gali elgtis smurtingai.
Būtina stebėti ženklus: pamačius ką nors su koviniais ginklais, iškart palikti tą vietą; pamačius butelių ar užuodus degalų kvapą – rengtis ugnies atakai; pamačius išardytą grindinį – rengtis mėtymui akmenimis, pamačius užsidedamas dujokaukes – rengtis ašarinių dujų naudojimui.
Mobiliojo telefono greitojo rinkimo sąraše turi būti visi reikalingi numeriai: pagalbos tarnybos, redakcija, advokatai, artimieji.
Prieš galimą specialiųjų priemonių naudojimą patikrinti vėjo kryptį – naudojant ašarines dujas, stengtis būti prieš vėją.
Jei reikia turėti atskirą mikrofoną, tai turi būti radijo mikrofonas. Kabelių turi būti kuo mažiau – jokių kelis žmones jungiančių kabelių.
Jei įmanoma, į ypatinguosius įvykius reikia vežtis dubliuotą įrašymo įrangą – greta kasečių ir kietojo disko įrenginius.
Privalu iš anksto numatyti, ką daryti su kameros stovu ir kopėtėlėmis – jie gali būti nepakeičiami filmuojant demonstraciją, bet tapti mirtinai pavojingu kroviniu, jei kyla riaušės. Jei nėra akivaizdžios išeities, stovo ir kopėtėlių, kaip ir kitos mobilumą varžančios įrangos, geriau iš viso nesinešti.
Būtina mokėti teikti pirmąją pagalbą ir naudotis pirmosios pagalbos rinkiniu, bet pirmoji taisyklė yra įvertinti savo saugumą – jei rizika pernelyg didelė, pirmosios pagalbos teikimo privalu atsisakyti. Antroji taisyklė – nepakenkti.
Ką turėti
Verta turėti pakabuką ar aiškų ženklą su kraujo grupe.
Pirmosios pagalbos rinkiniai yra būtini, jų jokiu būdu negalima palikti automobilyje – privalu visą laiką turėti su savimi.
Pirmosios pagalbos rinkiniai gali būti įvairūs, įsigyti kaip komplektas arba sukomplektuoti pačių. Keli pavyzdžiai su aprašymais yra http://www.centurionsafety.net/Safety/First_Aid_Kits_and_Equipment/Midi_First_Aid_Kit.html ir http://www.centurionsafety.net/Safety/First_Aid_Kits_and_Equipment/Personal_First_Aid_Kit.html.
Pažymėjimas ir akreditacijos visą laiką turi būti pasiekiamos vienu nestaigiu rankos judesiu, bet nebūtinai turi būti nuolat rodomos (dėvimos virš drabužių). Kartais būti žurnalistu padeda, kartais didina riziką.
Rekomenduojama su savimi turėti patogų žemėlapį su pažymėtomis eisenų ar atsitraukimo vietomis.
Privalu turėti pakankamai kasečių ar kitų laikmenų, jei netenkama galimybės išvežti medžiagą.
Jei yra grėsmė, kad bus panaudotos dujos, būtina turėti dujokaukes, blogiausiu atveju – respiratorius, chirurgų kaukes ir parankines priemones sumažinti dujų poveikį (nurodytos žemiau). Bet kai kuriose šalyse draudžiama dengti veidą, todėl netgi skara ant veido gali būti pretekstas policijai žurnalistą suimti.
Būtina turėti tinkamą geriamojo vandens atsargą.
Jei yra grėsmė, kad riaušės išplis, verta svarstyti galimybę turėti maisto atsargų dienai (šokolado ar pan.).
Jei yra suėmimo galimybė – turėti būtinųjų vaistų atsargą kelioms dienoms.
Žurnalistams būtina akių apsauga - balistiniai akiniai, apsaugantys nuo skeveldrų (http://arsenal.lt/lt/katalogas/index.php?act=viewProd&productId=545). Nuo ašarinių dujų galima naudoti plaukimo, slidinėjimo arba pramoninius akinius – svarbu, kad jie visiškai priglustų prie odos ir nepraleistų dujų.
Jei yra pavojus, kad bus naudojamos guminės kulkos, svarstytina galimybė dėvėti neperšaunamas liemenes. Kitu atveju riaušių nušvietimui liemenės trukdo, nes mažina mobilumą.
Esama specialių lengvesnių liemenių, neapsaugančių nuo šaunamojo ginklo, bet apsaugančių nuo dūrių, kitų sužeidimų ir nevaržančių judesių (http://www.kelticclothing.co.uk/KLT-AntiStabVestProtectionUK.htm, http://www.eagleeyebodyarmor.com/usa/anti-stab.htm).
Ryškios spalvos gali padėti (ryški liemenė gali policijai, ypač bėgančiai, padėti išskirti žurnalistą), bet gali ir paversti policijos arba minios taikiniu.
Batai paprastai yra svarbiausia aprangos dalis. Batai turi būti uždari, neslystantys, storo plokščio pado, nepralaidūs vandeniui, patogūs bėgti ir patogūs būti avimi ilgai. Negalima avėti tik ką įsigytų batų. Verta apsvarstyti galimybę avėti truputį didesnius batus su keliomis poromis kojinių – ne tik šilumai, bet ir mažesnei trinčiai.
Apranga neturi priminti uniformos. Todėl pageidautina, kad kelnės būtų kitokios spalvos negu striukė ar megztinis. Kamufliažinio rašto drabužiai labai nepageidautini. Juoda apranga kartais gali priminti aktyviausius riaušininkus.
Verta svarstyti galimybę užsidėti blauzdų, kelių ir alkūnių apsaugas – jei jos pernelyg nevaržo judesių.
Šalmas turėtų būti standartinė apsaugos priemonė. Bet parankinės priemonės gali būti ir dviratininko šalmas ar beisbolininko kepurė (sutvirtinta, gerai apsauganti nuo smūgių, neišsiskirianti).
Šalikas negali būti užrištas kilpa, nes suėmimo atveju ar įsivėlus į fizinę kovą gali uždusinti.
Rankos, kojos ir kaklas turi būti apsaugoti.
Reikia vengti kabančių daiktų – auskarų, kaklaraiščių, grandinėlių. Už jų lengva pačiupti, jie gali už ko nors užsikabinti.
Ilgus plaukus derėtų susirišti ar pakišti po kepure.
Drabužiai turi būti sluoksniuoti, natūralių medžiagų, viršutiniai – palaidi, bet ne pūkuoti (kad neįkalintų chemikalų dalelių).
Jei yra bent mažiausias pavojus, kad bus panaudotos degios medžiagos („Molotovo kokteiliai“), jokiu būdu negalima dėvėti sintetinių drabužių (moterims – pėdkelnių), jie pernelyg greitai įsiplieskia ir lydosi ant kūno. Specialios spaudos liemenės turi būti nedegios.
Verta apgalvoti, kaip tektų gesinti drabužius, jei juos padegtų benzinas arba „Molotovo kokteilis“. Verta svarstyti galimybę neštis drėgną skraistę.
Kai kurie konsultantai pataria svarstyti galimybę nešiotis mažą gesintuvą ir rengtis nedegiais apatiniais drabužiais (http://www.hmsmotorsport.com/store/racing-apparel/carbonx/cx-underwear) arba apipurkšti drabužius aerozoliu nuo degimo.
Atviros kūno vietos gali nudegti nuo ašarinių dujų, net jei poveikis paprastai neilgalaikis. Kad ir kaip karšta būtų, reikia dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes, apykaklė taip pat turi būti kuo aukštesnė. Kai kurie konsultantai pataria svarstyti galimybę suveržti rankogalius ir kelnes, kad dujos nepatektų į vidų.
Pageidautina su savimi turėti ką nors, kuo būtų galima mojuoti ir patraukti dėmesį.
Specialiosios priemonės ir kaip sumažinti jų poveikį
Nepanikuoti.
Rasti priedangą.
Kelis kartus perlenktas storas laikraštis gerai apsaugo nuo smūgių guminėmis lazdomis ar peiliais. Sulankstytus laikraščius pasikišti po drabužiais ant pečių ir po diržu.
Pažeidžiamiausi kaulai, naudojant gumines lazdas, yra raktikauliai – juos reikia saugoti dėvint apsaugas (arba sulankstytus laikraščius).
Jei naudojamos ašarinės dujos, paprastai patariama nedėvėti kontaktinių lęšių: patekę tarp lęšio ir ragenos chemikalai sukels smarkų suerzinimą ir gali pažeisti rageną. Išsiimti lęšius ir išsiplauti akis chemikalų pažeistomis rankomis vidury riaušių gali būti labai sunku. (Kiti šaltiniai sako, kad lęšiai padėties nepablogina.)
Nuo ašarinių dujų poveikio akims padeda drėgna nosinė ir išspausti citrusiniai vaisiai – citrina arba laimas – taip pat svogūnų sultys arba, kai kuriais duomenimis, obuolių actas arba šlapimas.
Kai kurių konsultantų duomenimis, nuo ašarinių dujų poveikio akims taip pat padeda po akimis patepta mėtinė ar eukalipto dantų pasta; kiti sako, kad poveikio nefiksuojama.
Jei chemikalai vis dėlto pateko – kad ir kaip norėtųsi, netrinti akių. Kai kurie konsultantai siūlo praskalauti akis vandeniu iš vidinio akies kampo į išorinį.
Kai kurie konsultantai sako, kad akių peršulį mažina įlašintas karvės pienas.
Kaip elgtis, nukentėjus nuo ašarinių dujų, rašoma ir http://www.lrytas.lt/-12327499271231473825-p1-gyvenimo-b%C5%ABdas-a%C5%A1arin%C4%97s-dujos-lyg-%C5%A1imtai-svog%C5%ABn%C5%B3.htm.
Ašarinių dujų poveikį odai sustiprina kvepalai, vazelinas, kūno aliejai ir įdegio kremas – vengti bet kokiomis sąlygomis. Jei reikia įdegio kremo – tai tik vandens ar alkoholio pagrindu.
Dujos visų pirma yra gąsdinimo, o ne tiesioginio poveikio ginklas. Jos gali būti šaudomų (su atitinkamu garsu!) arba ridenamų granatų pavidalo – ašarinės dujos – arba purškiamos iš specialių indų – pipirinis aerozolis.
Net jeigu kas nors minioje čiumpa ašarinių dujų granatą – to neverta kartoti ne tik todėl, kad policija gali supainioti su riaušininku. Jos labai karštos.
Ašarinių dujų tipai gali būti kelių tipų. CN ir CR daugumoje valstybių nebenaudojamos, nes mirtinos, turinčios labai ilgą ir aštrų poveikį.
OC, arba pipirinis aerozolis („pepper spray“), nes sudarytos pipirų pagrindu, mažiau pavojingos, bet kartais, ypač astmatikams, mirtinos. Putų arba skysto pavidalo, jos purškiamos iš arti, indai dažnai primena didelius gesintuvus. Plačiai naudojamos: degina odą, verčia užsimerkti, kelia nosies bėgimą, kosulį, rečiau sunkina kvėpavimą – aklumas gali trukti keliolika minučių, kitas poveikis paprastai juntamas daugiau kaip pusvalandį, o padariniai kelias valandas.
CS dujos nemirtinos, sunkina kvėpavimą, kelia vėmimą, ašarojimą ir nosies bėgimą, verčia nevalingai užsimerkti, dezorientuoja, kiek rečiau degina odą,– bet poveikis praeina po kelių ar keliolikos minučių.
OC dujų poveikį veido odai gali sumažinti muiluotas vanduo – paprastame vandenyje pagrindinis jų komponentas netirpsta.
Vandens patrankos gali purkšti vandenį, sumaišytą su chemikalais, kurių poveikis panašus į ašarinių dujų, arba su rašalu, kad riaušių dalyviai būtų pažymėti.
Kai kuriose šalyse naudojamos ne tik guminės, bet ir plastikinės (retais atvejais ir vaškinės ar medinės) kulkos. Plastikinės kulkos laikomos pavojingesnėmis už gumines, nors ir vienos, ir kitos yra nužudžiusios žmonių. Aktyvaus veikimo spindulys – mažiausiai šimtas metrų.
Kai kurie riaušių dalyviai gali naudoti indus su rūgštimi.
Jei naudojamos ne specialiosios priemonės, o kovinės kulkos, vienintelis sprendimas yra kuo skubiau palikti riaušių vietą ir, jei absoliučiai būtina, tęsti darbą saugiu atstumu, slepiantis už priedangos, kuri apsaugotų ne tik nuo horizontalių kulkų, bet ir nuo vertikaliai krentančių (iššautų į orą).
Kaip elgtis ir kaip nesielgti
Joks vaizdas ar garsas nevertas rizikavimo gyvybe. Jokia aparatūra neverta rizikavimo gyvybe.
Sveikas protas ir instinktai, tokie kaip baimės, yra ne dalykas, kurio reikia gėdytis, o patikimiausias būdas išlikti ir grįžti su medžiaga.
Nepateisinama jokia rizika, siekiant nufilmuoti ar pakartoti tai, kas pavyko kitiems žurnalistams. Negalima būti kitų sėkmės arba savo tarnybos prasto planavimo įkaitu.
Auksinė taisyklė: jei kyla abejonių – dingti lauk.
Reportažą gali padaryti tik sveikas žurnalistas. Geriau iš įvykio pasitraukti per anksti negu per vėlai.
Niekada nesijausti dėl ko nors tikram, viską tikrinti.
Padėtis gali paaštrėti labai staiga, nesmurtingos minios staiga tapti smurtingomis.
Staigi eskalacija įmanoma ir iš minios, ir iš policijos pusės. Būtina nuolat stebėti minios emocinę būseną, netgi imant interviu arba pasakojant tiesiogiai į eterį.
Karo planas žlunga po pirmojo mūšio. Kilus neramumams, privalu nuolat stebėti, ar iš anksto suplanuoti atsitraukimo keliai tebėra laisvi.
Jei gatvėse yra kariuomenė – tai aiškus ženklas, kad bus naudojama karinė, o ne riaušių malšinimo taktika. Tuomet taikytina nebe riaušių, o karo zonos saugumo praktika ir naudotinos karui skirtos apsaugos priemonės.
Jei tik įmanoma, reikia likti neramumų pakraštyje, ir tik jei absoliučiai būtina – greitai nerti į sūkurį, bet taip pat staigiai nerti atgal.
Policijos taktiką galima skirstyti į minios sustabdymą, minios išsklaidymą, areštus. Verta planuoti, kaip elgtis kiekvienu atveju.
Riaušių atveju policininkai nelinkę niekaip bendrauti – todėl žurnalistas neturėtų tikėtis, kad pareigūnus pavyks įtikinti jį praleisti, nesuimti ar išlaisvinti. Veiksmus reikia planuoti atitinkamai.
Jei reikia bendrauti su policininkais, tai turi būti ne savo teisių įrodinėjimas – už bet kokį pasipriešinimą ar net griežtą kalbą gali grėsti fizinės priemonės ar suėmimas,– bet derybos, mėginant įrodyti, kad žurnalistas taip pat dirba savo darbą. Jei įmanoma nustatyti policininkams vadovaujančius pareigūnus, derėtų kalbėtis su jais.
Ir policija, ir riaušių dalyviai gali turėti pastiprinimų aplinkui (ant stogų, tarpuvartėse ir t.t.) Esama atvejų, kai žurnalistai žūdavo nuo šūvių iš aplinkinių namų.
Jei dirbama tik dviese, operatorius ir žurnalistas paprastai turi dirbti kartu, abu privalo turėti tokias pat apsaugos priemones. Žurnalistas privalo palaikyti fizinį kontaktą su operatoriumi (laikyti už šonų, liesti nugarą, paremti, stumti arba traukti). Žurnalistas privalo stebėti aplinką tomis kryptimis, kurios nepatenka į operatoriaus matymo lauką (dairytis atgal, į šonus, po kojomis ir į svaidomus daiktus).
Būti kartu ir išeiti kartu: jei kuriam nors iš grupės narių prireikia išeiti iš riaušių zonos (išnešti kasetę, paimti papildomos įrangos arba pajutus, kad atlikti užduoties nebegali), paprastai tai turi daryti abu grupės nariai.
Riaušių atveju verta apsvarstyti galimybę dviejų žmonių komandą papildyti trečiuoju – reikia įvertinti poreikį laiku išgabenti medžiagą, bet taip pat ir tai, ar trečiasis žmogus bus saugus tai darydamas vienas.
Jei grupė išsiskiria, būtina turėti nustačius susitikimo vietas, alternatyvias vietas ir kiek įmanoma išlaikyti tiesioginį kontaktą.
Būtina stebėti kolegas, ir atsiminti, kad ypatingose situacijose jie nėra varžovai, jiems gali reikėti pagalbos.
Privalu stengtis neatsidurti tarp riaušininkų ir policijos, ypač uždarose erdvėse.
Reikia nustatyti, kurioje pusėje būti, ir stengtis kuo rečiau kirsti riaušių liniją. Pagrindinė grėsmė policijos pusėje – minios mėtomi daiktai: akmenys ir „Molotovo kokteiliai“. Pagrindinė grėsmė riaušininkų pusėje – specialiosios priemonės: ašarinės dujos, guminės kulkos, guminės lazdos; taip pat suėmimo galimybė.
Pereinantys iš policijos pusės į riaušininkų pusę žurnalistai gali būti palaikyti perrengtais pareigūnais.
Jei reikia kirsti pareigūnų rikiuotę, paprastai tai įmanoma padaryti tik kol policininkai rikiuojasi. Kai jie sudaro tvirtą vorą, įtikinėjimai dažniausiai nepadeda. Net jei policininkai tik rikiuojasi, nepatartina bėgti link jų, nes žurnalistas gali būti palaikytas riaušininku.
Imti interviu riaušių metu nerekomenduotina. Pirma, paprastai žmonės būna apimti afekto, o tokių įprastuose reportažuose vengiama rodyti. Antra, žurnalistas ir jo pašnekovas dažnai tampa minios dėmesio objektu, todėl interviu gali tik paskatinti daugiau smurto ir/arba pritraukti policijos veiksmus. Trečia, interviu atitraukia dėmesį nuo aplinkinių įvykių, o tai gali būti pavojinga sveikatai ir gyvybei.
Aparatūra turi būti matoma. Paprastai neverta mėginti jos slėpti – jei policija mėgina suiminėti žurnalistus, apsimesti civiliu paprastai nepavyksta. Suėmimo atveju paprastai priešinimasis nepadeda.
Ir riaušių dalyviai, ir policija gali manyti, kad filmuota medžiaga gali atskleisti jų tapatybę arba smurto skatinimą, todėl gali stengtis ją atimti.
Riaušių dalyviai gali manyti, kad filmuota medžiaga bus perduota teisėsaugos institucijoms. Tai itin padidina darbo riziką. Žurnalistai paprastai turėtų priešintis, kad jų medžiaga be teismo sprendimo būtų atiduota teisėsaugos institucijoms kaip įkalčiai – jos įkalčius turi rinktis pačios.
Nufilmuotos kasetės (diskai, kortos) turi būti keičiamos pakankamai dažnai, kad, atėmus ar sugadinus vieną, nebūtų prarasta viskas. Kai kuriais atvejais verta turėti „budinčią“ kasetę, kurią būtų galima atiduoti riaušininkams ar policininkams.
Jei būtina filmuoti gatvėje, reikia laikytis kairės pusės (veidu atsisukus į svarbiausių įvykių pusę) – tuomet galima šokti į tarpuvartę ar pasislėpti durų nišoje, o kamerą iškišti už priedangos ir filmuoti toliau.
Jei prasideda plėšimai, dažnai pirmosios plėšiamos alkoholio parduotuvės ir tos, kurių prekes lengviausia išsinešti. Pirmieji atakuojami policijos automobiliai.
Humoras kartais padeda sumažinti įtampą su girtais ar įpykusiais demonstrantais, bet jis turi būti jiems suprantamas.
Net pasiekus saugią vietą, būtina saugotis krentančių iš viršaus daiktų – dūžtančių stiklų, iš aplinkinių pastatų mėtomų daiktų.
Būtina atsižvelgti į antrinių arba keršto atakų galimybę jau po įvykio. Keršto atakos tikėtinos rezonansinių įvykių aukų laidotuvėse, miniai susirinkus į bombos sprogimo ar kitokio skaudaus įvykio vietą, kai žurnalistai imami kaltinti kaip prisidėję prie įvykio arba jį inspiravę.
Įvertinimas ir psichologinė pagalba
Po įvykio privaloma rengti susitikimą su kolegomis ir vadovais, aptarti pamokas.
Vadovai privalo įsitikinti, ar žurnalistams nesireiškia potrauminis sindromas ir ar nereikia psichologo pagalbos.
Ašarinės dujos yra chemikalai, kurie gali ilgam likti ant drabužių. Net po kelių dienų prisilietus jie dar gali rimtai sudirginti odą. Jei reikia pirmosios pagalbos, su užterštais drabužiais gali neįleisti į ligoninę.
Jei ašarinių dujų pateko ant drabužių, juos kiek įmanoma greičiau nusivilkti, supakuoti į sandarų plastikinį maišą. 12 valandų juos laikyti vėjyje, o po to išskalbti su stipriu skalbikliu.
Patyrus ašarinių dujų poveikį kai kurie konsultantai siūlo praustis po šaltu dušu su muilu – karštas atveria poras ir chemikalai gali patekti dar giliau. Vonia taip pat netinka. Reikia užtikrinti, kad chemikalai nuo plaukų nebūtų plaunami ant veido.
Kai kurie konsultantai siūlo gerti daug vandens, valgyti maistingai ir daug miegoti.