• Naujienos
• Metraštis
• Konkursai
• Parodos
• Straipsniai
• Galerijos
• Apie klubą
• In English
• Video

Spalvotoji Mečio Brazaičio fotografija

pressphoto.lt  ::  Straipsniai   ::  Spalvotoji Mečio Brazaičio fotografija

Valentinas Gylys
Dailėtyrininkas, Atvirosios visuomenės
studijų asociacijos pirmininkas

Žinios apie Lietuvos šiuolaikinės spalvotosios fotografijos pradžią vis dar šykščios ir fragmentiškos, todėl mėginant iš nuotrupų dėlioti istorinį „natūralių spalvų fotografijos“ vaizdą, tenka remtis daugiausia rašytiniais liudijimais ir keliomis reprodukcijomis bei nuolat dairytis į vėlyvus pokarinius pavyzdžius ar netgi paspalvintas sovietinių laikų buitines nuotraukas. Vartant negausias publikacijas šia tema, atrodo, jog ikisovietinio laikotarpio Lietuvos fotomėgėjai arba beveik nepraktikavo spalvotosios fotografijos, arba pirmieji jų bandymai tokie nereikšmingi, kad nė neverti reprodukuoti.¹

Tokių vertinimų linkstama laikytis ir juos nelengva keisti jau vien todėl, kad minėta sugestija nukreipia dėmesį nuo pačių ankstyvosios spalvotosios fotografijos paieškų ir skatina tenkintis menkomis interpretavimo galimybėmis, kurias teikia skurdi istorinė medžiaga. Šį judėjimą uždarame abejotinų prielaidų ir jas tariamai patvirtinančių duomenų rate skatina vis tos pačios miglotos žinios apie lietuviškos spalvotosios fotografijos raidą ir technologines ypatybes.

Lietuvos karo aviacijos kapitono, topografo ir fotografijos mėgėjo Mečio Brazaičio (1903–1952) kūrybinis palikimas netikėtai atveria kitokią perspektyvą ir paneigia išankstines pesimistines nuojautas, esą lietuviškas kelias į spalvotąją fotografiją, ko gero, tėra išnykstantis pėdsakas bendrame ikisovietinės fotografinės kultūros kontekste. Ikikarinė ir pirmųjų karo metų M. Brazaičio kūryba šiandien reikšminga vien tuo, kad dėl jos mūsų ankstyvoji spalvotoji fotografija pirmą kartą įgauna aiškų vizualųjį konkretumą, kuris leidžia kalbėti apie jos istorinį dokumentinį ir kūrybinį meninį savitumą. Kartu šis fotografijos istorijos fragmentas rodo, kokie užleisti istorinių studijų dirvonai plyti. Taigi, norisi tikėti, kad išsamesnė pažintis su M. Brazaičio kūryba taps nauju impulsu istoriniam tiriamajam darbui „natūralių spalvų fotografijos“ srityje.

Išliko lygiai du šimtai Agfacolor ir viena Kodachrome juostoje užfiksuota spalvota pozityvinė skaidrė – nemažas, tvarkingai saugotas rinkinys, leidžiantis vertinti M. Brazaičio kūrybą kaip atskirą mūsų spalvotosios fotografijos reiškinį.² Spalvotoji autoriaus fotografija iki šių dienų išliko standartiniuose metaliniuose ir kartoniniuose rėmeliuose, 35 mm pločio celiulioidinėje skaidrių juostoje (ISO 1007) atskirais 24x36 mm formato diapozityvais. Rinkinyje buvo keliolika jau sukarpytų, tačiau neįrėmintų juostos atkarpų, dalis skaidrių buvo sudėta į sovietinių laikų plastikinius rėmelius. Didžiąją įrėmintų spalvotų diapozityvų dalį nuo mechaninių pažeidimų iš abiejų pusių saugojo 1 mm storio stiklo plokštelės. Patikima vokiškų prieškarinių rėmelių konstrukcija daugiausia ir lėmė, kad pažeidimams jautri juosta sėkmingai atlaikė laiko išbandymus. Tačiau bėgant dešimtmečiams dalis apsauginių stiklo plokštelių vis dėlto suskilo, o fotojuostą kai kur padengė dulkės ir įvairios kilmės apnašos, atsirado mechaninių defektų ir savaiminių juostos celiulioido įtrūkimų. Pradėjus skenuoti ir rengti viešam pristatymui M. Brazaičio palikimą 2006 m. pavasarį, susidėvėjusius rėmelius teko negrįžtamai pašalinti siekiant geresnės vaizdo skenavimo kokybės, tačiau palikome ir pakankamai daug originalių, paties autoriaus įrėmintų diapozityvų pavyzdžių.

Bendra skaidrių būklė išduoda, kad jos dažnai rodytos projektoriumi, peržiūrai naudotas ir išlikęs specialus okuliaras. Įdomu, kad jis turi matinį šviesai laidų gelsvai žalsvo atspalvio stiklinį ekranėlį, kuris padėdavo vizualiai kompensuoti nestabilios geltonos spalvos stygių, paprastai atsirasdavusį diapozityvuose dėl ardančio ultravioletinių spindulių poveikio ir dažno juostos kaitinimo projektoriaus lempa. Be šio originalaus Color-Scoper okuliaro M. Brazaitis naudojo juostos gamintojų rekomenduojamą suvyniojamąjį ekraną, padengtą šviesą gerai atspindinčia specialia medžiaga, kuri projekcijos metu išryškindavo vaizdo erdvę. Apskritai, išlikusių skaidrių būklė pakankamai gera, nors ir labai nevienoda. Žinoma, įvairuoja ir M. Brazaičio spalvotų fotografijų meninė vertė bei istorinė dokumentinė reikšmė. Beje, išliko ir daug nespalvotų negatyvinių 35 mm pločio fotojuostų, kuriose maždaug nuo 1932 iki 1944 m. autorius padarė apie septynis šimtus įdomių fotografinių vaizdų. M. Brazaitis daugiausia naudojo Agfa kompanijos gamintą Isopan F ir FF tipo specialią smulkiagrūdę negatyvinę fotojuostą, nors rinkinyje esama ir kitų gamintojų juostų. Dalis šio nespalvoto kūrybinio palikimo turi išskirtinę meninę bei istorinę dokumentinę vertę ir nusipelno atskiro pristatymo.

Visus M. Brazaičio spalvotų skaidrių originalus nuskenavome profesionaliu ChromaGraph S2000 Linotype-Hell skeneriu, naudodami LinoColor skenavimo programą. Šitaip buvo gauti kokybiški, aukštos raiškos (350 dpi) skaitmeninio formato vaizdai. Toliau dirbant su jais, susidūrėme su labai specifine spalvoto vaizdo dalinio atkūrimo (ar greičiau skaitmeninio restauravimo) leistinų ribų problema. Žinant, kokių vaizdo transformavimo ir simuliavimo galimybių suteikia kompiuteris, visiškai suprantama, kad kartu su talkininkavusiu šiame darbe skenuotoju Raimundu Austinsku nuolat laviravome tarp dviejų kraštutinumų: įsivaizduojamo pirminio vaizdo ir būtino akivaizdžių fotojuostos defektų pašalinimo. Įvertindami fotografinės medžiagos išskirtinumą, vienu iš šalintinų defektų laikėme ir lokalinį arba ištisinį atskirų spalvų sunykimą bei pasitaikančius juostos spalvinių tarpsluoksnių netolygius chromatinius pokyčius, trikdančius adekvatų fotografijos visumos suvokimą. Nenuostabu, kad visą parengiamąjį darbą lydėjo abejonės ir rūpestis išlaikyti priimtiną atkuriamosios skaitmeninės intervencijos mastą. Tam, kad skaitytojai galėtų įvertinti šios problemos esmę, pateikiame visiškai nekoreguotą prastos kokybės skaidrės pavyzdį. Iš esmės rengiant M. Brazaičio spalvotąją fotografiją publikavimui, laikytasi nuostatos, kuo mažiau keisti autoriaus fotografijas, – tiek, kiek tai leido šį darbą vykdžiusiųjų gebėjimai ir profesinė kompetencija bei įprasti reikalavimai, keliami poligrafiniam spalvoto fotografinio vaizdo reprodukavimui. Suprantama, išsaugojome visą pirminę skaitmeninę medžiagą, todėl ateityje visada bus galima pažintiniais tikslais gretinti nekoreguotą pradinį vaizdą ir jo galutinę versiją ar rinktis kitas reprodukavimo strategijas.

Amžininkai prisimena, kad M. Brazaitis fotografavo Contax ir veidrodine Exakta fotokamera, nespalvotai fotografijai naudojo įprastus filtrus, apšvietimą matavo optiniu ir fotoelektriniu eksponometru. Autorius buvo įsirengęs mėgėjišką fotolaboratoriją, kur pats gamindavo nuotraukų atspaudus. Fotografas daug eksperimentavo, o karo metais Ukmergėje vedė fotografijos kursus. Apskritai, M. Brazaitis priklauso savo malonumui ir artimųjų ratui kuriančio fotografijos mylėtojo tipui. Karininko įsipareigojimus fotografinei kūrybai nelengva suvokti šiandieninės specializacijos ir kartais perdėtai sureikšmintų profesinių-institucinių perskyrų laikais. Iš kūrybinio autoriaus palikimo matyti, kad M. Brazaitis nebuvo nei neurotiškas fotografijos meno kankinys, nei visuomenės dėmesio ir plataus pripažinimo atkakliai siekiantis fotografas. Kol kas neaptikome jokių liudijimų, kad autorius būtų bandęs viešumoje pristatyti savo spalvotąją fotografiją, nors neabejotina, kad gerai suvokė jos novatoriškumą. Beje, šios nuostatos atitinka daugumos prieškario fotomėgėjų pažiūras. M. Brazaičiui fotografija buvo laisvos kūrybinės saviraiškos būdas, savitai papildantis įgimtus piešėjo gabumus ir karininko pomėgį laisvalaikiu tapyti pastele. Kaip karo aviacijos fotografas profesionalas, M. Brazaitis vertino tuometinės spalvotosios fotografijos technines galimybes kritiškai ir, atrodo, buvo linkęs daugiau intensyviai eksperimentuoti su naujausiomis fotojuostomis nei priimti jų charakteristikas kaip galutinį fotografinės pažangos žodį. Ši drąsiai eksperimentuojančio profesionalo ir kūrybingo fotografijos mylėtojo dvasia persmelkia visą M. Brazaičio fotografinį palikimą ir yra pagrindinė neblėstančio išlikusių fotografijų įtaigumo paslaptis.

Suprantama, kad dėl sovietmečio ideologinių nuostatų M. Brazaičio fotografinė kūryba negalėjo peržengti uždaro artimųjų rato ribų. Dėl daugelio įvairių aplinkybių spalvotoji autoriaus fotografija iki šiol nepateko į fotografijos istorijos tyrinėtojų akiratį ir pirmuosius M. Brazaičio kūrybinio palikimo pristatymus dabar lydi tam tikras netikėtumo efektas. Šio, net specialistams nežinomo, spalvotosios fotografijos rinkinio pasirodymas viešojoje erdvėje savaime įgauna atradimo reikšmę. Vėlyvą M. Brazaičio kūrybos pristatymą visuomenei iš dalies lėmė ir tuometinės spalvotosios fotografijos ypatumai. Kaip žinia, šiuolaikinio tipo negatyvinė juosta, skirta spalvotiems pozityvams didinti ir dauginti popieriuje, tada dar nebuvo sukurta. Daug vėliau atsirado ir galimybė iš diapozityvų atspausti spalvotą vaizdą fotopopieriuje. Iš esmės tinkamai pristatyti M. Brazaičio spalvotąją fotografiją galima tik dabar, ištobulėjus ir išplitus profesionaliai skaitmeninio skenavimo ir reprodukavimo technologijai. Tuometinės spalvotosios fotografijos neišbaigtumas šiandien tapo privalumu, leidžiančiu pamatyti tikrąjį skaidrių juostoje išsaugotą vaizdą. Šiuolaikinėmis technologinėmis priemonėmis tarsi apėjome ribotas dauginimo ir poligrafinio reprodukavimo galimybes, kurios išsilaikė iki XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio ir ilgiau, jeigu prisiminsime menką sovietinės spaudos poligrafinę kultūrą ir laipsnišką jos pažangą jau atkūrus Nepriklausomybę 1990 m.

Pristatant M. Brazaičio fotografinį palikimą, tikslinga apžvelgti šiuolaikinės spalvotosios fotografijos atsiradimo aplinkybes ir patikslinti lietuviškas sąsajas su bendra tarptautine „natūralių spalvų fotografijos“ pasiekimų raida. M. Brazaičio spalvotąją fotografiją vadiname šiuolaikine todėl, kad autorius naudojo mums įprastą 35 mm pločio spalvotą diapozityvinę juostą. Anuomet sukurtas trijų sluoksnių juostos tipas išsilaikė iki šiol, o spalvota skaidrių juosta dar ir šiandien nėra išstumta iš fotografinių medžiagų rinkos, nežiūrint skaitmeninės fotografijos dominavimo.³ Taigi M. Brazaičio spalvotosios fotografijos „šiuolaikiškumas“ turi ne tiek kūrybinę, kiek technologinę reikšmę. Tuo pačiu požiūriu ši fotografija laikytina ankstyvąja šiuolaikinės spalvotosios fotografijos forma. Mūsų fotomėgėjai naujo tipo spalvotas diapozityvines juostas pradėjo naudoti maždaug po metų nuo jų pirmojo pasirodymo rinkoje. Suprantama, kad fotojuostos buvo nuolat tobulinamos, keitėsi ir jų charakteristikos. Ikikarinę 4-ojo dešimtmečio antros pusės spalvotąją fotografiją galime vadinti ankstyvąja šiuolaikine spalvotąja fotografija ir šitaip ją atskirti nuo dar ankstesnių „natūralių spalvų fotografijos“ metodų. Jie buvo greitai pamiršti pasirodžius revoliuciniams Kodak ir Agfa kompanijų išradimams ir ilgiau užsiliko tik specifinėse fotografinės veiklos srityse.

Apskritai iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio buvo sukurta tiek skirtingų spalvotosios fotografijos metodų, kad tuometiniai žinovai netgi ironizavo, esą spalvotoji fotografija jau išrasta tūkstantį kartų. Nors dalis šių būdų visiškai neblogai pasiteisino ir atitiko atskirų profesinių fotografų grupių poreikius, tačiau visi jie buvo arba pernelyg techniškai sudėtingi ir brangūs, arba netobuli ir todėl nepaplito tarp fotografijos mėgėjų. Būdinga, kad ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos žurnalo Foto mėgėjas 2-ame numeryje, išleistame 1934 m. gruodžio 8 d., randame J. Dereškevičiaus straipsnį, kuriame skaitytojai supažindinami su Autochrome ir ypač detaliai – su Omnicolor metodu.⁴

Bendrų žinių apie spalvotosios fotografijos raidą galima nesunkiai rasti specialioje literatūroje arba žiniatinklio tinklalapiuose, tačiau svarbu ne tiek tai, kas šiandien apskritai yra žinoma, o tai, ką apie spalvotosios fotografijos pažangą žinojo, skaitė ir rašė patys Lietuvos fotografijos mėgėjai XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje. Tokių istoriškai konkrečių detalių atskleidžia ir išlikę M. Brazaičio bibliotekos leidiniai. Pavyzdžiui, vartydami Berlyne leisto žurnalo Photofreund (Fotografijos draugas) 1935 m. komplektą, gegužės 20 d. numerio skyrelyje Fotorinkos naujienos aptinkame pranešimą, kuris turėjo sudominti kiekvieną ano meto fotografą:

Kodachrome – naujas Kodako spalvų metodas. Londono Kodak centre neseniai buvo pademonstruota didelė spalvotosios kinematografijos pažanga. Naujasis Kodachrome metodas – tai dešimt metų trukusių tyrimų ir bandymų rezultatas. Paprastame baltame ekrane buvo rodoma spalvota juosta, kurios visos spalvos buvo tikros ir švytinčios. Projekcija tokia pat paprasta, kaip ir įprastos juostos, o rezultatai parodė, kad puikūs spalvotieji vaizdai buvo visiškai be grūdo, jų spalvos neiškreiptos ir be nenatūraliai užbrėžtų kraštų. Spalvos nebuvo susiliejusios ar užslinkę viena ant kitos. Giedras mėlynas dangus, balti debesys ir perregima žalia jūra atrodė visiškai realūs. Balti pastatai ir įvairūs spalvingi daiktai, skirtingi šešėliniai augalų žalumos atspalviai ir švytinčios gražaus gėlių sodo spalvos atskleidė išskirtinai gerą spalvų pakartojimą ir tikslumą naudojant šį naują metodą. Vienas didžiausių sunkumų visoje spalvotoje kinematografijoje pasireiškia atkuriant mėsos tonus. Pasak anglų pranešimų, ir čia atsiskleidžia naujojo Kodachrome metodo tobulumas. Perteikiamų spalvų ryškumas ypač gerai matyti atkuriant spalvotų mezginių vaizdą, kai nepriklausomai nuo dydžio puikiai matyti atskiri dygsniai. Kodachrome juosta gali būti rodoma bet kokiu projektoriumi, nes nereikalingi filtrai ar kitos pagalbinės priemonės. Filmavimui dieną taip pat nereikalingi jokie filtrai. Filmuojant dirbtinėje šviesoje, patariama naudoti silpną filtrą, kad būtų nukenksmintas raudonųjų spindulių perteklius. Girdėjome, kad netrukus žadama pristatyti Kodachrome metodą ir Vokietijoje, jau pritaikytą ne tik kinui, bet ir fotografijai.⁵

Amerikietiškasis Kodachrome metodas, kurį sukūrė spalvotosios kinematografijos ir fotografijos entuziastai (ir profesionalūs muzikai) Leopoldas Godowsky jaunesnysis ir Leopoldas Damroschas Mannesas, rinkoje pirmiausia pasirodė kaip 16 mm pločio kino juosta, o 1936 m. tarptautinę rinką pasiekė ir 8 mm spalvota kino juosta bei 35 mm spalvota skaidrių juosta, skirta mėgėjiškai fotografijai.⁶ Šiuolaikiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1935 m. Agfa taip pat pateikė naujausią spalvotos fotojuostos versiją, tačiau atrodo, kad Kodak kompanija buvo pirmesnė, nes ir cituotame pranešime neminimi lygiaverčiai vokiškosios kompanijos pasiekimai.

Toliau vartant M. Brazaičio bibliotekos leidinius aiškėja, kad anksčiau pasirodęs Kodachrome metodas nesuteikė amerikietiškai spalvotai fotojuostai pranašumo prieškarinės Europos rinkoje. Ko gero, tai lėmė ir pradinė Kodako orientacija į kinematografijos poreikius, ir mažesnis Kodachrome juostos prieinamumas Vidurio ir Rytų Europos fotomėgėjams bei aukštesnė šios juostos kaina. Tenka atsižvelgti ir į didesnį konkurencinį Vokietijos fotomedžiagų pramonės ir rinkodaros potencialą visoje tuometinės žemyninės Europos ekonominėje erdvėje. Mėgėjiškos fotografijos albume Meine Leica und Ich (Aš ir mano Leica), išleistame Berlyne 1937 m., randame išsamų Friedricho Willy'o Frerko straipsnį apie revoliucines permainas spalvotosios fotografijos srityje ir sužinome apie neseniai sukurtą Agfacolor spalvotosios fotografijos metodą.⁷ Straipsnio Spalvotoji Leica fotografija autorius plačiai nagrinėja giminingų Kodachrome ir Agfacolor metodų panašumus ir esminius technologinius skirtumus.⁸

Fr. Willy Frerkas 1937 m. rašė: „Pasklido žinia iš Amerikos apie Kodako spalvotos juostelės (Kodachrome) išradimą siauros juostos kinui, kuris leidžia daryti dideles spalvotas projekcijas be jokio rastro. Vokietijos chemikai taip pat dirbo ilgus metus kurdami naują spalvos metodą, ir 1936 m. spalio mėnesį, po labai ilgų, brangių ir sudėtingų tyrimų bei bandymų, Agfa'ai pavyko pateikti rinkai naują berastrę Agfacolor juostą, kuri atitinka visų mūsų lūkesčius. Nenorime perdėti – metodas, kuris ką tik apleido savo gimimo vietą, kad užkariautų pasaulį, greičiausiai atskleis ir smulkių praktinių trūkumų, kurie neabejotinai galės būti pašalinti. Svarbiausia, atrodo, šiuo metodu bus įvykdytas lūžis visoje spalvotoje fotografijoje.“⁹ Nevarginsime skaitytojų naujųjų metodų aprašymu ir lyginimu. Atkreipiame dėmesį tik į pačią dalyko esmę: „Naująją Agfacolor juostelę sudaro trys sluoksniai (neskaitant tam tikrų filtro tarpsluoksnių) ant celiulioido pagrindo. Viršutinis sluoksnis jautrus mėlynai spalvai, vidurinysis – žaliai, o trečiasis – raudonai spalvai“.¹⁰ Fr. Willy Frerkas taip pat nurodo, kad skirtingai nuo sudėtingo mašininio Kodachrome ryškinimo būdo, Agfacolor metodui reikalingi tik du nesudėtingi ryškinimo procesai, kuriuos savarankiškai gali atlikti bet kuris fotografas mėgėjas.¹¹

Straipsnio pabaigoje autorius dar pateikia svarbių žinių apie naujosios Agfacolor juostelės ryškinimo tvarką ir bendrą tolesnių inovacijų kryptį tobulinant dr. Wilhelmo Schneiderio ir dr. Gustavo Wilmannso sukurtą spalvotosios fotografijos metodą: „Kol kas Agfa šias juostas ryškina tik savo laboratorijoje Berlyne, kadangi laukia, kad fotografijos mėgėjai apsiprastų su pačiu metodu. Susipažinę su Agfacolor juosta, fotografijos draugai patys pradės domėtis ryškinimo būdu. Džiugina Agfa’os pranešimas, kad naujosios Agfacolor juostos kaina būsianti tokia žema, kad spalvotoji fotografija taps prieinama vokiečių tautos ir viso pasaulio fotomėgėjams. Šiuo metu Agfa’os chemikai sprendžia uždavinį, kaip, remiantis šiuo metodu, rasti galimybių spausdinti spalvotąją fotografiją popieriuje.“¹² Šį svarbų tikslą Agfa’os chemikai įgyvendino 1939 m., kai buvo sukurta spalvota negatyvinė Agfacolor juosta bei atitinkamas fotopopierius ir visas spalvotosios fotografijos procesas įgavo išbaigtą šiuolaikinę formą. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šios paskutinės naujovės sklaida buvo paralyžiuota ir praktinė galimybė perkelti spalvotą vaizdą iš juostos ant fotopopieriaus mūsų fotomėgėjams atsirado žymiai vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo. Ikikariniams spalvotosios fotografijos entuziastams teko apsiriboti vaizdo projekcija ekrane arba tiesiogine skaidrių peržiūra prieš šviesą bei naudojant okuliarą.¹³

Visiškai suprantama, kad praktiškai susipažinus su naujųjų spalvotosios fotografijos metodų ypatybėmis, Lietuvos fotomėgėjų žvilgsnis bematant nukrypo į poligrafines spalvoto vaizdo reprodukavimo galimybes. Pirmoji spalvotos mėgėjiškos fotografijos reprodukcija Lietuvoje buvo išspausdinta 1938 m. žurnalo Židinys rugpjūčio–rugsėjo mėn. numeryje (Nr. 8–9. Pirmoji įklija). Šio eksperimento iniciatorius ir pirmosios poligrafiškai atspaustos spalvotos nuotraukos autorius – profesorius Steponas Kolupaila (1892-1964), Lietuvos fotomėgėjų sąjungos pirmininkas ir vienas šios sąjungos steigėjų. Minėto Židinio numerio pabaigoje, rubrikoje Apžvalga. Menas, spausdinamas nedidelis prof. S. Kolupailos straipsnis Natūralių spalvų fotografija, kuriame autorius išsamiai aprašo išspausdintos fotografijos reprodukavimo eigą ir pristato patį Agfacolor metodą.¹⁴ Technologinis tuometinės spalvotosios fotografijos neišbaigtumas įžvalgiam mokslininkui atvėrė artėjančių esminių spaudos fotografijos permainų perspektyvą:

Tobula moderni spaudos technika leidžia spausdinti puikias spalvotų paveikslų reprodukcijas: 3–4 klišės, atitinkamai pagamintos ir suderintos, duoda labai artimą originalui spalvotą reprodukciją. Mūsų žurnalo skaitytojai dažnai mato tokius paveikslus. Bet šiame numery įdėta viena nepaprasta spalvotos fotografijos reprodukcija. Tokią nuotrauką, Lietuvoje padarytą, matome spaudoje pirmą kartą; tai savo rūšies sensacija.

Spalvotos fotografijos reprodukcija tuoj kelia įvairias asociacijas: spalvota fotografija realizuota, nuotraukų multiplikacija – faktas. Ar neišnyks „senoji“ bespalvė fotografija, toji „juoda magija?“ Gal mūsų žurnalai ir knygos nedės kitų, tik spalvotas nuotraukas?¹⁵

<…> Spaudos technika leidžia padaryti reprodukciją iš spalvoto diapozityvo. Tuo pasinaudota ir mūsų pirmajam „pozityvui“ pagaminti. Iš vienos mano spalvotos nuotraukos kauniškė „Vaizdo“ cinkografija padarė 3 klišes, 3 kartus fotografuodama per filtrus ir smarkiai padidindama diapozityvą. Tiek man, tiek cinkografijai rūpėjo įrodyti, kad tas darbas įmanomas Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad reprodukcija neblogai pavyko ir gan artima originalui. Svarbu nepamiršti, kad nuotrauka padaryta labai mažo formato – 24x36 mm, o reprodukcija yra 90x133 mm, arba 3 kartus padidinta. Paprastai didinama tik 11/2 – 2 kartu! Klišių kaina, suprantama, didesnė, kaip paprastų. Žinoma, brangesnė ir trispalvė spauda. (Spaudos darbą atliko „Ryto“ spaustuvė Klaipėdoje).

Pirmoji spausdinama spalvota nuotrauka padaryta mūsų Botanikos Sode 1937.X.7 d., saulėtą dieną apie 11 val., Leicos kamera; diafragma 1:3,5 išlaikymas 1/30 sek., filmos jautrumas 7⁰ Din. Nuotrauka rodo beržų grupę rudens spalvomis ir visą rudeninę aplinką.¹⁶

Prof. S. Kolupailos bendradarbiavimas su spauda neapsiribojo pirmuoju bandymu. 1939 m. spalio 21 d. Lietuvos aido pirmąjį puslapį puošia kita prof. S. Kolupailos spalvota fotografija, kurioje matome Vilniaus katedros motyvą.¹⁷ Vilniuje profesorius fotografavo greičiausiai 1939 m. vasarą ekskursijos metu, tačiau nuotaikingas vasariškas katedros vaizdas puikiai perteikia šventines 1939 m. spalio nuotaikas nekantriai laukiant sostinės grąžinimo Lietuvai. Atsižvelgiant į politinį aktualumą, būtent šią prof. S. Kolupailos nuotrauką, ko gero, galėtume laikyti pirmąja spalvota lietuvių spaudos fotografija. Aišku, reikia nepamiršti ir to, kad profesorius už savo nuotraukų publikavimą spaudoje neimdavęs honoraro, šitaip pabrėždamas tikro fotografijos mylėtojo nepriklausomybę nuo siauresnių profesinių fotožurnalisto ir bendrai fotografo profesionalo uždavinių.

Šiandien novatoriški prof. S. Kolupailos bandymai atrodo kukliai, tačiau, pasak kinų išminties, „Tūkstančio mylių kelionė visada prasideda nuo pirmojo žingsnio.“ Spalvotų mėgėjiškų fotografijų reprodukavimas buvo naujovė visos anuometinės Europos specializuotoje spaudoje. Jau minėtame žurnale Photofreund 1935 m. pabaigoje spausdinamas reklaminis pranešimas apie geriausių fotografijų albumą – Photofreund-Jahrbuch 1936 („Fotografijos draugo“ metinė knyga 1936). Pranešime atskirai pabrėžiama, kad šiame leidinyje yra ir vienas spalvotas priedas.¹⁸ Išskirtinis pristatymas lydi ir vienintelę spalvotą fotografiją, išspausdintą tarptautinio fotografijos žurnalo Galerija lietuviškame leidime 1938 m. pradžioje.¹⁹

Taigi Lietuvos fotografijos mėgėjai buvo ne tik puikiai informuoti apie naujausius pasiekimus fotografijoje, bet ir aktyviai propagavo spalvotąją fotografiją to meto spaudoje, neatsilikdami nuo bendrojo europinio fotografinės pažangos proceso.

Ši pažanga domino ne tik fotografijos mylėtojus. Žinias apie naujausius pasiekimus analizavo ir spalvotai fotografijai skirtą juostą praktiškai bandė ir Lietuvos karo aviacija, kurioje tuo metu tarnavo kapitonas M. Brazaitis.²⁰ Apskritai karo topografijos ir oro žvalgybos poreikius tenkinanti aerofotografija 4-ojo dešimtmečio viduryje sparčiai plėtojosi kartu su jauniausia geodezijos šaka – fotogrametrija. Remiantis stereoskopinių-chromatinių fotografinio vaizdo savybių analize buvo sukurtas efektyvus stereofotogrametrijos metodas. Naudojant šį modernų metodą, aerofotografijos ir poligrafijos priemonėmis buvo kuriami virtualūs erdviniai fotografuojamų vietovių modeliai – anaglifai. Žinome, kad fotogrametriją ir jos pagalbinius bei taikomuosius metodus kpt. M. Brazaitis studijavo Vokietijoje stažuočių metu.

Darbas aerofotografijos srityje reikalavo išsamaus bendrųjų fotografijos galimybių ir naujausių jos pasiekimų pažinimo. Pavyzdžiui, be įprastos nespalvotos ar spalvotos fotografijos, prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo žinoma ir naudojama aerofotografija infraraudonųjų spindulių spektre, skirta kamufliuotiems taikiniams surasti. Mūsų karo aviatoriams atrodė visiškai tikslinga išbandyti ką tik pasirodžiusių spalvotosios fotografijos medžiagų galimybes ir įvertinti naujųjų fotojuostų tinkamumą aerofotografijai. Praktiniam bandymui buvo pasirinkta Agfacolor juosta. Pacituosime keletą kpt. M. Brazaičio minčių, atskleidžiančių įdomių detalių apie šį bandymą ir pačias tuometines spalvotas fotojuostas:

Fotografuoti iš oro spalvotu filmu buvo bandžiusi ir Lietuvos karo aviacija prieš II Pas. karą. Tuo metu spalvotoji fotografija, galima sakyti, dar žengė tik pirmuosius žingsnius, ir rinkoje tebuvo dvi spalvotų filmų rūšys: amerikinė Kodachrom ir vokiečių Agfacolor. Abi duodavo pozityvines nuotraukas, kurias stebėti būdavo galima peršvietus projektoriais ekrane. Nuotraukų spalvos, ypač Kodachromo, būdavo perdaug sutirštintos, nenatūralios, o filmų kainos gana augštos, sakysim 35 mm (vad. Leica formato, kiti tada nebuvo gaminami) 36 nuotr. filmas kaštuodavo: Agfacolor – 10 Lt., Kodachrom – 16 Lt. – Tad vienas Agfacolor filmas Contax aparatu (1:2, F-5) buvo išbandytas, fotografuojant iš lėktuvo Kauną ir apylinkes. Rezultatai buvo menki. Visas filmas buvo padengtas fioletiniu vualiu ir davė menką spalvotų filmų iliuziją. Agfa šį reikalą aiškino vienaip ir kitaip, tačiau buvo aišku, kad visas reikalas aero-fotografijai dar nepritaikintas ir reikia palaukti, kol išeis iš bandymų stadijos.

Šiandien amerikinė Kodak firma skelbia, kad ji jau gaminanti spalvotus filmus aviacijai vardu „Aerial Ektachrom“, kurie duodą gerų rezultatų.²¹

Plačiau pasižvalgius matyti, kad turime gana daug svarbių liudijimų ir reikšmingos informacijos apie pirmuosius praktinius mūsų fotografų žingsnius įsisavinant šiuolaikinę spalvotąją fotografiją. Šiame rašinyje apžvelgėme tik specifinę, gal kiek mažiau žinomą istorinės medžiagos dalį, susijusią su Kodachrome ir ypač su Agfacolor fotojuostos naudojimu ikisovietinėje Lietuvoje. Turimos žinios leidžia pagrįstai tvirtinti, kad šiuolaikinės spalvotosios fotografijos pradžia Lietuvoje laikytini 1937–1938 m. 1937 m. spalio 7 d., kai prof. S. Kolupaila fotografavo spalvota Agfacolor juosta Kauno botanikos sode, Lietuvoje buvo 25000 fotoaparatų savininkų.²² Taigi ir statistiniu požiūriu 1937–1938 m. būta pakankamai daug potencialių spalvotosios fotografijos kūrėjų, netgi atsižvelgiant į šios fotografijos rūšies išskirtinumą. Neabejotina, kad ateityje dar pamatysime ne vieną įspūdingą to meto Lietuvos vaizdą, užfiksuotą Agfacolor ar Kodachrome fotojuostoje. Neabejotina ir tai, kad nežiūrint būsimų atradimų, spalvotoji kpt. M. Brazaičio fotografija liks vertinga ir svarbi fotografijos istorinio palikimo dalis, liudijanti autoriaus kūrybinį talentą ir mūsų visuomenės siekį žengti Europos kultūros ir technologinės pažangos keliu.

Pagrindinės Mečio Brazaičio (1903–1952) gyvenimo ir veiklos datos

• Gimė 1903 09 14 Ukmergėje.
• 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, su tėvais pasitraukė į Rusiją. Buvo baigęs keturias vidurinės mokyklos klases, toliau mokėsi Smolensko vidurinėje statybos-technikos mokykloje, o 1919 m. lankė J. M. Sverdlovo vardo Smolensko politechnikos instituto parengiamuosius kursus (kursų lankytojo bilietas Nr. 133 išduotas M. Brazaičiui 1919 05 22).
• 1919 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Išliko Daugpilyje (anuomet vadintame Dvinsku) 1919 08 15 bolševikų „ypatingojo skyriaus“ pareigūno išduotas raštelis apie M. Brazaičio registraciją „grįžimui į tėvynę karo pabėgėlių ešelone“.
• 1919 m. gruodžio mėn. – 1920 05 01 lankė „Aido“ draugijos organizuotus lietuvių kalbos kursus Ukmergėje. Turėti dokumentą, patvirtinantį pakankamas lietuvių kalbos žinias, anuomet buvo privaloma, norint gauti darbą valstybės tarnyboje.
• 1920 11 20 – 1922 07 27 dirbo Ukmergės taikos teismo sekretoriumi (pradžioje pirmoje, o nuo 1922 04 01 – antroje nuovadoje).
• 1922 11 01 - 1923 11 01 dirbo Ukmergės apskrities Žemės tvarkytojo įstaigos sekretoriumi.
• 1923 10 26 priimtas į Karo mokyklą.
• 1925 09 17 baigė Karo mokyklą (VII laidą). Suteikus leitenanto laipsnį, paskirtas į Pirmąjį pėstininkų pulką.
• 1926 07 31 pavardė Bžėzauskas atlietuvinta į Brazauskas.
• 1928 05 15 apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu.
• 1928 06 20 eksternu baigė Ukmergės valstybinę gimnaziją (VI laidą; atestatas Nr. 149).
• 1928 11 23 M. Brazaičiui suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
• 1929 07 08 perkeltas į Gen. štabo valdybos Karo topografijos skyrių. Tarnavo topografijos darbų vykdytoju kuopos vado teisėmis.
• 1931 07 15 baigė Vytauto Didžiojo Karininkų kursų Karo topografijos skyrių.
• 1932 11 23 M. Brazaičiui suteiktas kapitono laipsnis.

  Profesinis kpt. M. Brazaičio įnašas ryškus Lietuvos kartografijos istorijoje. UAB Aerogeodezijos instituto archyve Kaune saugomi 73 Lietuvos topografinio žemėlapio (M 1:25000) lapai, kuriuos parengė ir išleido Lietuvos kariuomenės štabo Karo topografijos skyrius (pirmas lapas išleistas 1926 m. Iš viso planuota parengti ir išleisti 823 lapus). Kpt. M.Brazaitis dalyvavo rengiant 8 šio žemėlapio segmentus: 347-Pagiriai, 382-Slikiai, 416-Pėdžiai, 447-Lapiai, 497-Tabariškės, 450-Upninkai, 504-Kernavė, 524-Išlaužas. Įrašai žemėlapiuose rodo, kad kpt. M. Brazaitis darė šių vietovių arba jų dalių menzulines nuotraukas, įtraukdavo duomenis, su instrumentais (kipregeliu) tikslino ir koregavo esamus kitų valstybių parengtus žemėlapius arba braižė nurodytų nomenklatūrinių numerių Lietuvos topografinio žemėlapio lapus.

  Dėl peršalimų rudenį ir žiemą atliekant geodezinius darbus laukuose, pablogėjo sveikata, tad M. Brazaitis nebegalėjo tęsti topografo darbo. 1934 m. atestacijoje nurodoma, kad karininkas yra silpnos fizinės sveikatos, o 1935 08 02 prieraše sakoma, kad „kap. Brazauskas iškeliamas iš K.T.Sk. tik dėl to, kad jo sveikata topografui per silpna“, bet jis esąs „darbštus ir sąžiningas karininkas ir nors silpnos sveikatos, bet administracijos darbą dirbti gali“.

• 1935 07 09 perkeltas į Karo aviaciją ir paskirtas Technikos dalies raštvedžiu. Prižiūrėjo naujų aerodromų rengimą, atliko ir kitus ūkinius-techninius pavedimus, administravo Karo aviacijos karininkų ramovę, renginių ir priėmimų metu ėjo ramovės šeimininko pareigas. Tarnybos karo aviacijoje laikotarpiu gyveno Kaune, nuomojo kambarį arch. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio name (K. Donelaičio g. 38).
• 1935–1940 m., tarnaudamas Karo aviacijos štabo fotosekcijoje, keletą kartų stažavosi Vokietijoje, Jenoje, kur gilino topografijos ir aerofotografijos žinias. Kpt. M. Brazaičio darbas Karo aviacijos štabo fotografijos tarnyboje ir stažuotės užsienyje taip pat susiję su minėtojo Lietuvos topografinio žemėlapio rengimu. Plačiai naudojant aerofotografiją ir įsisavinus naujausius geodezijos mokslo laimėjimus (fotogrametriją), tikėtasi paspartinti žemėlapio rengimo darbus. Aviacijos istorikai (A. Gamziukas ir G. Ramoška) nurodo, kad Lietuvos karo aviacija jau nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos naudojo automatinius fotoaparatus, skirtus ištisiniams žemės plotams fotografuoti, o pasitelkus technines aviacijos galimybes kartografavimui, fototarnybai teko neįprastai didelis darbo krūvis. Karo aviacijos fotolaboratorijoje buvo sukauptas didžiulis aerofotografijų negatyvų ir jų fotoatspaudų rinkinys, kurio likučiai išliko iki šiol.
• 1939 08 08 sulietuvino pavardę Brazauskas į Brazaitis.
• 1940 m. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo Karo aviacijos štabe fotosekcijos vedėju.
• 1941 10 04 sovietams likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso atskirosios aviaeskadrilės fotolaboratorijos vedėju. Aviaeskadrilė buvo dislokuota aerodrome šalia Ukmergės, netoli Pivonijos šilo. Eskadrilėje tarnavo apie 120 karininkų ir puskarininkių bei maždaug 150 kareivių (viso apie 300 žmonių). Eskadrilėje buvo 23 lėktuvai. Nuo perkėlimo į šią eskadrilę iki karo pabaigos gyveno Ukmergėje, savo namuose (Vytauto g. 67; dabar – Nr. 60).
• 1941 06 22 prasidėjus nacių-sovietų karui ir kilus organizaciniam chaosui, kartu su tarnybos draugais M. Brazaitis pasišalino iš eskadrilės dislokacijos vietos ir taip išvengė nesėkmingo pasitraukimo į Gomelį, kurio metu žuvo eskadrilės vadas mjr. J. Kovas. Trys šios eskadrilės lėktuvai, kuriuose skrido po keletą aviatorių, nusileido prie Siesikų dvaro. Dalį karo aviatorių įvairiomis aplinkybėmis netrukus suėmė vokiečiai.

  Pirmosiomis Birželio sukilimo dienomis M.Brazaitis dalyvavo atkuriant lietuvišką Ukmergės administraciją, nemažai prisidėjo, kad iš vokiečių karo belaisvių stovyklos būtų paleisti tarnybos draugai. Karo pradžioje Lodzėje, o vėliau Hammelburgo (netoli Schweinfurto) karininkų belaisvių stovykloje „62 Officier Lager“ kalėjo 19 lietuvių, kurie buvo paleisti ir sugrįžo į Lietuvą 1941 m. spalio mėn.

  Antrojo pasaulinio karo metus M. Brazaitis praleido Ukmergėje. Dirbo Lehmanno koklių fabriko direktoriumi. 1943 m. pabaigoje – 1944 m. pradžioje dirbo tarnautoju Ukmergės miesto administracijoje, buvusių Ukmergės apygardos ligonių kasų rūmuose (Vytauto g. 30/2). Šiame pastate buvo įsirengęs fotolaboratoriją, čia vedė praktinius užsiėmimus meninės fotografijos kursų dalyviams.

• 1942–1943 m. savo iniciatyva surengė ir vedė maždaug 10 mėnesių trukmės meninės fotografijos kursus Ukmergės gimnazijoje. Parengė ir šapirografu padaugino užsiėmimų konspektą. Meninės fotografijos kursai turėjo teorinę ir praktinę dalis, juos baigusieji gavo pažymėjimus.
• 1943 m. rudenį surengė nedidelę savo fotografinės kūrybos parodėlę buvusių Ukmergės apygardos ligonių kasų patalpose (Vytauto g. 30/2; dabar pastate įsikūrusi Ukmergės migracijos tarnyba ir Žemėtvarkos skyrius).
• 1944 m. liepos mėn., iš Rytų priartėjus frontui, M.Brazaitis pasitraukė į Vokietiją. Išvyko vienas, trofėjiniu automobiliu GAZ M1. Tarp būtiniausių daiktų kelionėn pasiėmė ir savo fotoaparatus.
• 1952 10 16 mirė Šveicarijoje. Labiausiai tikėtina mirties priežastis – plaučių tuberkuliozė. Patikimų žinių apie M.Brazaičio gyvenimą ir veiklą emigracijoje nėra. Laidojimo vieta nežinoma.

Išnašos

¹ Kalbėti apie tokias publikacijas daugiskaita, tiesą sakant, sudėtinga. Virgilijaus Juodakio Lietuvos fotografijos istorijoje aptikome du sakinius apie prof. S. Kolupailos ir P. Karpavičiaus spalvotąją fotografiją (žr.: Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija (1854–1940). Vilnius, Austėja, 1996. P. 95.).
Pirmasis išsamus apžvalginis straipsnis – Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo Kelias į spalvotąją fotografiją pasirodė 2003 m. ir nužymėjo gaires tolesnei atskirų mūsų spalvotosios fotografijos raidos etapų istorinei analizei (žr.: Valiulis S., Žvirgždas S. Kelias į spalvotąją fotografiją / Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2003. Vilnius, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2003. P. 8–10.). Tas pats straipsnis su nedideliais pakeitimais perspausdintas 2006 m. (žr.: Valiulis S., Žvirgždas S. Fotografijos slėpiniai II. Vilnius, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2006. P. 13–17.).
Rodos, pirmą kartą ikisovietinio laikotarpio spalvotos fotografijos išspausdintos Lietuvoje tik 2006 m. Kazio Daugėlos spalvota fotografija, daryta karo pabaigoje Vokietijoje, išspausdinta spaudos fotografijos metraštyje Tai Lietuva (žr.: Tai Lietuva. Lietuvos spaudos fotografija 2006. Vilnius, Lietuvos spaudos fotografų klubas, 2006. P. 164–165.). Tos pačios nuotraukos nespalvota versija publikuota K. Daugėlos albume Išeiviai iš Lietuvos (žr.: Daugėla K. Išeiviai iš Lietuvos. Vilnius, Mintis, 1992. P. 96–97.). Nuotraukos pavadinimas – Bavarijos Alpių pašlaitėmis. M. Brazaičio penkios anksčiau neskelbtos spalvotos ikikarinės fotografijos išspausdintos žurnale Ad Vesperum (žr.: Ad Vesperum. 2006. Nr. 1. Pirmasis viršelio puslapis ir įklijos prie p. 42, 84, 120 ir 168).

² Autoriaus fotografinį palikimą nuo sunaikinimo karo pabaigoje ir sovietmečiu saugojo artimųjų rūpestis ir palankus likimas. 1944 m. liepos mėnesį iš Rytų priartėjus frontui, M. Brazaitis pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją, kur ir mirė 1952 10 16. Skaidres, negatyvus, išlikusias fotografijas ir bibliotekos likučius Ukmergėje saugojo dabar jau mirusi autoriaus sesuo Sofija, vėliau – jos sūnaus, inžinieriaus Vytauto Narkevičiaus šeima Kaune. Siekiant plačiau pristatyti visuomenei M. Brazaičio fotografinį palikimą, paveldėtojai 2006 m. perdavė autoriaus fotoarchyvo tvarkymą Atvirosios visuomenės studijų asociacijai, įsikūrusiai Kaune. Praktinė darbo pusė tenka šio rašinio autoriui.

³ Vilniuje įsikūrusios S. Kirvelos individualiosios įmonės Adityvas (žinomos kaip Kodak Procentras) fotolaboratorijoje dar galima mašininiu būdu (įrenginys Noritsu 410) išryškinti spalvotą diapozityvinę juostą. Šių juostų galima įsigyti minėtoje įmonėje ir kai kuriose fotoprekių parduotuvėse, nors patys pardavėjai dažnai nežino, kur jas galima būtų išryškinti.

⁴ Dereškevičius J. Šis tas apie spalvuotą fotografavimą // Fotomėgėjas. 1934 12 08. Nr. 2. P. 17–19. Autochrome procesą išrado broliai Auguste’as ir Louisas Lumière’ai 1904 m. Tai bene pirmasis pasaulyje spalvotosios fotografijos metodas, komerciškai platinamas nuo 1907 m. Peržvelgę žiniatinklį, Omnicolor metodo aprašymo, deja, neradome.
Žinių apie spalvotąją fotografiją pateikia ir 1938 m. išleistas verstinis fotografijos vadovėlis (žr.: Vogel E. Fotografijos vadovėlis. Kaunas, D. Gutmano knygynas, 1938. P. 269–274.). Vadovėlyje aprašytas „spalvotųjų grūdelių plokštelių“ metodas 1938 m. jau buvo pasenęs ir vargu ar galėjo ką nors sudominti.

⁵ Kodachrome-, ein neues Kodak-Farbenverfahren // Photofreund. 1935. Nr. 10. P. 201–202. Grubiai skambantis pasakymas mėsos tonai (Fleischtöne) nėra vertimo klaida. Spalvotoje juostoje sudėtinga perteikti intensyvią raudonai violetinę, purpurinę spalvą, todėl šis apibūdinimas buitine kalba nusako visiškai konkrečią techninę problemą.
Visus šiame straipsnyje cituojamus vokiškus tekstus profesionaliai išvertė ponia Daiva Pilinkienė. – V.G.

⁶ Įdomu, kad Kodachrome spalvos turi ir lietuvišką atspalvį. L. Godowsky’o jaunesniojo tėvas Leopoldas Godowsky (1870–1938) – pasaulinio garso pianistas, gimė Lietuvoje, netoli Vilniaus. Kurį laiką gyveno Širvintose, vėliau Vilniuje. Dar paauglys būdamas L. Godowsky vyresnysis išvyko mokytis į Berlyną, o 1884 m. – į JAV.

⁷ Frerk Fr.W. Leica - Farbenphotographie / Meine Leica und Ich. Berlin, Photokino-Verlag GmbH, 1937. P. 10–12.

⁸ Fotografijai skirta Agfacolor juosta buvo vadinama Agfacolor Neu – „naująja Agfacolor“ norint atskirti fotojuostą nuo analogišku metodu gaminamos kino juostos. Būdvardžio „naujoji“ straipsnio autorius Fr. W. Frerkas niekur nevartoja terminologine reikšme, todėl ir mes, kalbėdami apie Agfacolor fotojuostą, nepridedame šio apibūdinimo.

⁹ Frerk Fr.W. Leica - Farbenphotgraphie / Meine Leica und Ich. Berlin, Photokino-Verlag GmbH, 1937. P. 11.

¹⁰ Ten pat. P. 11.

¹¹ Skaitant straipsnį atrodo, kad kai jis buvo rašomas, 35 mm Kodachrome fotojuostos Vokietijos fotomėgėjai dar nežinojo. Fr. W. Frerkas redagavo minėtą žurnalą Photofreund, tad nėra pagrindo manyti, kad tokį autoriaus požiūrį nulėmė informacijos trūkumas. Greičiausiai tai objektyvios situacijos to meto fotomedžiagų rinkoje atspindys.

¹² Ten pat. P. 12. Kaip ir kiti to meto fotomėgėjai, M. Brazaitis ryškino Agfacolor juostas Berlyne, nusiųsdamas jas paštu. Persiuntimo į abi puses išlaidos buvo įskaitomos į juostos kainą. Kartu su juosta pirkėjas gaudavo ir specialų voką. Profesionalus ryškinimas – svarbi aplinkybė, lėmusi M. Brazaičio skaidrių spalvų išsilaikymą. Iš anksto apmokėto ryškinimo ir persiuntimo paštu principą Agfa perėmė iš Kodak kompanijos. Įdomu, kad šią paslaugą Agfa teikė ir pasaulinio karo sąlygomis, nes vėlyviausios spalvotos M. Brazaičio fotografijos darytos apie 1942 m. Kadangi M. Brazaičio skaidrių rinkinyje yra ir viena ikikarinė Kodachrome skaidrė, būtų galima objektyviai įvertinti anuomet konkuravusių fotojuostų ilgaamžiškumą, nes skaidrių saugojimo sąlygos buvo tokios pačios.

¹³ Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Agfa’os mokslininkų sukurtus spalvotosios fotografijos metodus „išlaisvino“ sąjungininkų pajėgos. Šie metodai tapo viešąja nuosavybe ir visų šiuolaikinių spalvotų fotojuostų technologiniu pagrindu. Didelius Agfacolor cheminių žaliavų kiekius karo pabaigoje pagrobė Sovietų Sąjunga. Naudodami šias žaliavas sovietai sukūrė Sovcolor metodą, kuris buvo plačiai naudojamas pačioje Sovietų Sąjungoje ir kitose Rytų bloko šalyse. Ši informacija išraiškingai papildo Vokietijos technologijų grobstymo vaizdą. Žymaus chemiko, prof. Romualdo Baltrušio liudijimu karo pabaigoje sovietai masiškai grobė patentavimui rengiamų išradimų dokumentaciją tiesiog iš Vokietijos mokslininkų privačių seifų. Technologijų grobimas rėmėsi bendra karo trofėjų užvaldymo teise. Antrojo pasaulinio karo metais Kodak sukūrė ir pradėjo platinti fotojuostas, tapačias Agfacolor: Kodacolor (negatyvinė juosta spalvotai fotografijai; rinkoje nuo 1942 m.) ir Ektachrome (spalvota skaidrių juosta, kurią galėjo išryškinti nedidelės profesionalios laboratorijos). Taigi karo pabaigoje amerikiečiams lyg ir nebuvo prasmės grobti Agfacolor technologiją Čingischano laikų metodais, kaip tai darė Sovietų Sąjunga.

¹⁴ Kolupaila S. Natūralių spalvų fotografija // Židinys. 1938. Nr. 8–9. P. 303–304. Įdomu, kad prielaidą apie ankstesnį Agfacolor įsitvirtinimą rinkoje įrodo ir šis prof. S. Kolupailos straipsnis. Tekste apie Kodachrome metodą neužsimenama, todėl spalvotosios fotografijos pažangą autorius netiesiogiai susieja tik su vokiškąja Agfacolor fotojuosta.

¹⁵ Ten pat. P. 303.

¹⁶ Ten pat. P. 304.

¹⁷ Lietuvos aidas. 1939 10 21. Nr. 633. Parašas po nuotrauka Adomo Mickevičiaus gatvė su vaizdu į Katedrą. Prof. Kolupailos nuotr.

¹⁸ Photofreund. 1935. Nr. 23. Įklija tarp 448 ir 449 p.

¹⁹ Galerija. 1938. Nr. 1–2. Įklija prie 3 p. (Ludvigo Loy fotografija; Austrija). Galima spėti, kad būtent ši fotografija, išspausdinta žurnalo sausio–vasario mėn. numeryje paskatino prof. S. Kolupailą tais pačiais metais imtis analogiškos publikacijos rugpjūčio–rugsėjo mėn. Židinio numeryje.

²⁰ Aptariamuoju laikotarpiu karo aviacijos fototarnybai vadovavo majoras Vytautas Jablonskis.

²¹ Brazaitis M. Šis tas apie aero-fotografiją // Karys. 1953. Nr. 3. P. 68. Nežiūrint to, kad M. Brazaitis nenurodo, kas atliko pirmąjį spalvotosios aerofotografijos bandymą, visiškai aišku, kad tai buvo pats cituojamų eilučių autorius. Tai patvirtina ir asmeninės Contax fotokameros paminėjimas ir M. Brazaičio skaidrių rinkinyje išlikę šio bandymo metu nufotografuoti Kauno apylinkių vaizdai. Atrodo, kaip tik prieš šį skrydį kažkas iš tarnybos draugų nufotografavo pilotą ir M. Brazaitį lėktuvo ANBO-IV L kabinose. Tikėtina, kad bandymas vyko1938 m. vasarą. Cituojamo straipsnio pabaigoje yra redakcijos prierašas: „Pastaba: šio str. autorius mirė 1952.X.16 Šveicarijoje. Red.“. Tai vienintelis žinomas rašytinis pranešimas apie M. Brazaičio mirties datą ir vietą.

²² Galerija. 1937. Nr. 7–8. P. 208. Lietuviškosios redakcijos sveikinime skaitytojams artėjančių Kalėdų proga paminima: „Statistikos duomenimis Lietuvoje yra 25.000 foto aparatų laikytojų“. Galerijos redaktorius ir leidėjas J. Šakovas mėgo ne tik fotografiją, bet ir statistiką. Duomenys apie fotoaparatų savininkų skaičių buvo svarbus orientyras numatant žurnalo tiražo augimą.