• Naujienos
• Metraštis
• Konkursai
• Parodos
• Straipsniai
• Galerijos
• Apie klubą
• In English
• Video

20011 m. LIETUVOS FOTOGRAFIJA PASAULINĖJE PARODOJE PARYŽIUJE 1900 METAIS

pressphoto.lt  ::  Metraštis   ::   20011 m. LIETUVOS FOTOGRAFIJA PASAULINĖJE PARODOJE PARYŽIUJE 1900 METAIS

LIETUVOS FOTOGRAFIJA PASAULINĖJE PARODOJE PARYŽIUJE
1900 METAIS

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas                                                                           
                    
Pasaulyje „fotografiją vartojo tie, kurie norėjo kurti istoriją kaip populiarią atmintį. Nors fotografija buvo apie asmeninį gyvenimą, per jį buvo kuriama ir neformali bendruomenės istorija, įskaitant ir galimybę būti opozicijoje oficialioms versijoms.“   Šitoks fotografijos priešinimasis būdingas ir Lietuvos fotografijai nuo pat XIX a. vidurio, kai prasidėjo kovos už laisvę.
XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo okupuota ir įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. Okupantų brukte brukama priešiška ideologija, vykdoma „rusų pradų atkūrimo“ politika, svetimos kultūros ekspansija, varžoma religija, tautos papročiai ir tradicijos, griaunamos bažnyčios ir uždaromi vienuolynai, trėmimai į Sibirą skatino anticarines nuotaikas, žadino tautinę savimonę, kėlė į kovą su pavergėjais. Šioje kovoje ir fotografija – mūsų tautos vaizdinė atmintis – neliko nuošalyje.
Netrukus po fotografijos išradimo Lietuvoje atsiradusios komercinės fotografijos caro valdžia nevaržė ir cenzūros taisyklėmis nereglamentavo, nes to meto keliaujantys fotografai buvo lojalūs valdžiai ir jokios grėsmės nekėlė. Fotoateljė veikla buvo reglamentuota tik 1862 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiomis Laikinomis cenzūros taisyklėmis, o priežiūrą vykdė Vyriausioji spaudos reikalų valdyba.

1863 m. gegužės 13 d. Rusijos caras Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą Vilniaus kariniu, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriumi ir vyriausiuoju Šiaurės vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus slopinant sukilimą. Tų pačių metų birželio 6 d. M. Muravjovo įsakymu buvo uždarytos ir patikrintos visos krašto gubernijose veikusios fotografijos įmonės. Paaiškėjo, kad jos veikė be reikalaujamų leidimų, kai kurios pažeidinėjo cenzūros reikalavimus, gamino ir platino uždraustas politines fotografijas, kuriose buvo užfiksuoti įvairūs maišto dalyviai arba politinius bruzdėjimus krašte primenantys įvykiai. 1865 m. taisyklės buvo dar sugriežtintos.
Kada prasidėjo Lietuvos fotografijos kelias pradžioje į Rytus, o vėliau ir į Vakarus?
1867 m. lietuvių liaudies kultūra buvo pirmą kartą kiek plačiau pristatyta Pirmojoje Rusijos etnografijos parodoje Maskvoje. Buvo eksponuotos ir etnografinės fotografijos iš Vilniaus ir Kauno gubernijų,  tačiau tada net Lietuvos vardas nebuvo minimas: eksponatai buvo iš Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto. 
1893 m. Čikagoje vyko pasaulinė paroda. Šioje parodoje, buvo eksponuojamas ir etnografinis rinkinėlis iš Lietuvos. Jis buvo rodomas bendroje Rusijos ekspozicijoje su kitais eksponatais. Kad buvo ir lietuviški eksponatai, žinome iš prie visų daiktų pridėtų parašų, iš kokios gubernijos ir kas eksponuojama. Ar buvo rodomos ir fotografijos – sunku pasakyti, nors, regis, buvo.

Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, prasidėjo politinės represijos, trėmimai, uždraustas lietuviškas žodis ir spauda lotyniškais rašmenimis, o portretinė fotografija policijos naudota kaip atpažinimo priemonė. Tačiau tautos dvasios palaužti nepavyko: represijos tik suaktyvino kovą dėl persekiojamos gimtosios kalbos, lietuviškos raštijos. Šioje kovoje didžiausią vaidmenį suvaidino tautos patriarcho Jono Basanavičiaus 1883–1886 m. leistas pirmasis tautinio išsivadavimo laikraštis „Aušra“ ir  atgimimo ideologo Vinco Kudirkos 1889–1905 m. redaguotas žurnalas „Varpas“. „V. Kudirka – vienas iš nedaugelio, o V. Mykolaičio-Putino nuomone, gal vienintelis tais laikais taip tikėjo lietuvių tautos išsivadavimu iš carinės priespaudos. Ir tapo tautinio sąjūdžio lyderiu. Jis sugebėjo savo talento  jėga ir savo širdies užsidegimu [...] valdyti mūsų širdis“,– rašė G. Petkevičaitė-Bitė.“ 
Tautinio atgimimo sąjūdis suvienijo lietuvių tautą kovai su carizmu, iškėlė kalbos ir kultūros savitumą, Lietuvos kaip tautinės valstybės idėją. Reikėjo duoti žinią pasauliui, pranešti, kad egzistuoja viena iš seniausių Europos tautų – lietuviai. Savotiškas protestas prieš okupantus buvo Lietuvos dalyvavimas 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Trokadero rūmuose, Etnografijos muziejaus Europos sekcijoje Amerikos lietuvių ir Mažosios Lietuvos šviesuolių, veikusių laisvės sąlygomis, pastangomis buvo įrengta Lietuvos ekspozicija, kurioje buvo eksponuojami įvairūs lietuvių tautos darbai, etnografinė medžiaga, draudžiami spaudos leidiniai, skaitomos paskaitos apie Lietuvos praeitį ir sunkią tautinę priespaudą. Norėta pasinaudojant šia paroda tarptautiniu mastu parodyti lietuvių tautos ir spaudos persekiojimą. Tiesa, Lietuvos iškeliavimas į pasaulį prasidėjo per lenkišką ir lietuvišką spaudą dar XIX a., tačiau dalyvavimas pasaulinėje parodoje bei JAV lietuvių veikėjo kunigo Antano Miluko išleistas „Lietuviškas albumas“ buvo ypač reikšminga gairė, priminusi pasauliui, kad lietuvių tauta vis dar gyva ir neketina susitaikyti su nelaisve ir beteisiškumu. Po 1863 m. sukilimo tai pirmas atvejis, kai fotografija pasauliui primena lietuvių tautos viltį būti nepriklausoma, puoselėti savo kultūrą.  A. Milukas atsišaukime į visas pasaulio civilizuotas tautas rašė: „Jeigu mes patys tylėsime, tai kas gi pasauly žinos, kad mes esame persekiojami, kad mes skriaudžiami, kad mes nelaimingi? Kiti, galbūt mano, kad mums vergija patinka. Dar daugiau – iš viso nežino, kad pasauly lietuvių tautos esama.“ 
1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje pirmą kartą spaudos draudimas iškeltas tarptautiniu mastu, o pasaulis nustebintas uždraustos lietuviškos spaudos ir etninės kultūros ekspozicija. Tada buvo eksponuotos ir fotografijos (daugiau kaip 200 darbų). Dar 1894 m. „Lauryno Ivinsko Europiszkai Amerikiszkos lietuviszkos draugystės“ atsišaukime į lietuvius buvo raginama be kitų eksponatų parodai siųsti ir fotografijas: „Ant žemiau pasirašiusių antrašo užprašome siųsti fotografijas įvairių kampų Lietuvos žmonių taip nuimtas, kad duotų kuo aiškiausią supratimą apie kasdienį ir šventadienį (šventomis dienomis) to krašto devėjimą, taipgi paveikslus bažnyčių, kitų trobesių, turinčių vertę (dėlei) kokios istoriškos noties, to krašto architektūros, taipo jau garsesnių vietų, piliakalnių ir t. t. Prie tų paveikslų turi būti prisegti galima nuodugningesni aprašymai.“

Kas buvo tie fotografai, kurie nebodami persekiojimo parūpino fotografijas parodai? Povilas Višinskis parodai aktyviai rinko etnografinius daiktus ir liaudies dirbinius. Jis atsiuntė ir apie 70 fotografijų.  Nuotraukų pluoštą atsiuntė Tilžėje leisto laikraščio „Tėvynės sargas“ redakcija.  Zygmundas Fedorovičius pateikė 15 Juozapo Čechavičiaus Vilniaus vaizdų, taip pat parūpino Kauno ir Vilniaus vaizdus, be to, dar atsiuntė 13 specialiai parodai Ukmergėje darytų fotografijų (gal Stanislovo Kazimiero Kosakovskio?).  Pranas Mašiotas davė apie 30 Kauno gyventojų nuotraukų.  Daug nuveikė ir Juozas Lozoraitis, kuris „rūpinosi drabužių, reikalingų manekenams aprengti, fotografavimu. Buvo užsakytos kvieslio, verpėjos, vakarienės scenos ir vyro, taisančio spragilą, nuotraukos, o J. Lozoraitis pas Vilkaviškio fotografą fotografuodavo specialiai parinktus žmones (senius, moteris, mergaites), bet buvo sunku rasti ir senovinių drabužių, ir tipiškų žmonių [...], o ir fotografas pasitaikė prastas. J. Lozoraičiui teko pačiam spręsti, kaip tinkamai sustatyti fotografuoti surinktus žmones.“  J. Lozoraitis mini du Vilkaviškio fotografus: Viltrakį ir Naujoką.  Talkino ir Mažosios Lietuvos fotografas R. Minzloffas,  padaręs Ragainės krašto Pilkalnio bei Juodkrantės etnografines nuotraukas. 1895 m. jis išleido 16 etnografinių atvirukų, kurie (žinoma dešimt) buvo platinami Paryžiaus parodoje.14 Be to, 1902 m. „Albumo lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“ įžangoje minima, kad ponas K. per „Varpo“ redakciją parodai atsiuntė didelį pluoštą fotografijų.
Dalis tų fotografijų buvo panaudota įrengiant parodos ekspoziciją. Parodos rengėjas Jonas Bagdonas laiškuose laikraščio „Vienybė lietuvininkų“ redakcijai aprašo parodą, jos eksponatus,15 nepamiršta ir fotografijų. Paroda buvo sudaryta iš trijų skyrių: 1) lietuvių troba su tautiniais rūbais aprengtais manekenais, vaizduojančiais piršlybų sceną, 2) tautodailės dirbiniai, ūkininkavimo įnagiai ir 3) lietuviški raštai. Tautodailės dirbiniai ir ūkininkavimo įnagiai, taip pat ir lietuviški raštai buvo sudėti įstiklintose vitrinose ir spintose. Ten buvo sukabintos ir fotografijos, iliustruojančios įvairius žemės ūkio darbus: audimą, verpimą, virvių vijimą ir kt. Šalia ūkio skyriaus iškabintos vietovių, trobų ar kaimo gyvenimą bei laukų darbus iliustruojančios fotografijos. Labai įdomu, kad čia greta piešinių, fotografijų, brėžinių atsirado ir scenų su manekenais, vaidinančiais piršlybas kaime.
Buvo susirūpinta ir parodą reklamuojančiomis fotografijomis. Jas turėjo padaryti vienoje Paryžiaus ateljė dirbęs Pranas Žitkevičius, bet nuotraukos išėjo nevykusios. Tada fotografijos buvo užsakytos prancūzų fotografui, kuris jas padarė tik liepos viduryje. Šios nuotraukos buvo spausdinamos išeivijos spaudoje ir jau minėtame 1902 m. parodos albume.

Fotografijos buvo panaudotos ir kitų šalių spaudoje. Pvz., lenkų periodinis leidinys „Kraj“ 48 numeryje įdėjo lietuviškos trobos nuotrauką.16 Be spaudos, fotografijos naudotos ir paskaitoms iliustruoti. 1901 m. sausį Lilyje paskaitą apie lietuvių parodą skaitęs dr. R. Gauthiot’as demonstravo iš J. Bagdono pasiskolintas fotografijas.
Regis, didžiausią vaidmenį suvaidino „Lietuviškas albumas“, pelnęs parodos aukso medalį. Albumų būta net keleto: 1) „Lietuviszkas albumas“ (Shenandoach, JAV 1898), 2) „Lietuviškas albumas“ (Shenandoach, JAV 1900, parodos aukso medalis) ir 3) „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“ (Plymuth, JAV 1902). Pirmuosius du albumus parengė ir išleido A. Milukas, o trečiąjį – Lietuvių Paryžiaus parodos komitetas. 1898 m. albumo įžangoje A. Milukas rašo: „Iszleisdamas į svietą pirmą išdavimą „Lietuviszko albumo“ turiu pasakyti, kad jis yra tik nei programu platesnio ir tobulesnio iszdavimo“.17 Ir tikrai, Paryžiaus parodai 1900 m. buvo  išleistas dar vienas puikiai įrištas albumas. Šis albumas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje pateikiami Lietuvos vaizdai, antroje – žymių lietuvių portretai, o trečioje dalyje spausdinami žemės ūkio padargų, lietuvių tipų ir kt. fotografijos iš 1898 m. albumo. Aptariamame albume panaudotos J. Čechavičiaus, Paulinos Mongirdaitės, P. Višinskio, P. Mašioto, Aleksandro Jurašaičio, Vaclovo Zatorskio, taip pat A. Strausso ir S. Surevičiaus bei P. Kotkovskio ateljė darytos ir nežinomų autorių fotografijos. Pirmame ir antrame albumuose panaudotas ir nemažas pluoštas reprodukcijų iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, Napoleono Ordos akvarelių ir Mykolo Elvyro Andriolio medžio raižinių. 1902 m. albumas buvo daugiausia iliustruotas parodos ekspozicijos nuotraukomis. Buvo planuota išleisti dar dvi šio albumo dalis, tačiau jos taip ir nepasirodė. Žiūrovai ypač domėjosi albumu: į parodą atsiuntus A. Miluko „Lietuviško albumo“ pirmąją laidą, rytą po vieną egzempliorių būdavo padedama ekspozicijoje, tačiau vakare jo jau nebūdavo.

Rengiant parodą buvo saugomasi, kad apie ją nesužinotų Rusijos žandarai. Nepaisant visų pastangų, dar 1899 m. rugpjūtį Rusijos konsulatas Klaipėdoje atsiuntė Užsienio reikalų ministerijai laikraščio „Tilsiter Zeitung“ straipsnį apie lietuvių ketinimą dalyvauti Paryžiaus parodoje. Į tai nedelsiant buvo sureaguota: ieškota Lietuvoje eksponatus rinkusių asmenų ir tų, kurie įsteigė antirusišką paviljoną, daromos kratos ir pan.,18 tačiau sutrukdyti nepavyko.
Kunigas Jonas Žilinskas leidinyje „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“ apie milžinišką parodos poveikį ugdant tautinę savimonę ir nepriklausomybę rašė: „Paroda parodė pasauliui, kad yra dar gyva lietuvių tauta, ypač tuo buvo nustebinti kaimynai – rusai, lenkai, vokiečiai. Kas labiausiai, paroda pakėlė ir sustiprino dvasią pačių lietuvių ir juos suartino į vieną krūvą. Smagu buvo veizdėti, kaip amerikiečiai, prūsai ir lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, katalikai ir protestonai, klierikalai ir laisvamaniai, išvien darbuojasi ant to pirmutinio viešo lietuvių prieš pasaulę pasirodymo. Žinia apie lietuvišką parodą pasklido plačiai po visą Lietuvą, prasiskverbė net į tokias vietas, kur apie lietuvių tautišką judėjimą pirmiaus žmonės nebuvo visiškai girdėję arba išgirdę abejojo, pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių. Su 1900 metu užstojo dėl lietuvystės nauja era, – pasiliovė svajonė, prasidėjo veikmė.“19
Kitą kartą pasaulinėje parodoje Paryžiuje Lietuva dalyvavo 1937 m. jau kaip nepriklausoma valstybė, Šįsyk Lietuvos fotomėgėjų draugija ir net devyni fotografai pelnė aukso medalius ir parodos diplomus.
Deja, netrukus Lietuva vėl buvo okupuota ir laisvės aušra išaušo tik po pusės šimtmečio.





‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗‗                 
17 Milukas A. Lietuviszkas albumas.–  Shenandoach, JAV 1898, įžanga.
18 Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais.– Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 73.
19 Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose.–  Plymuth, JAV 1902.