Atspausdinta iš: http://www.old2.pressphoto.lt/lt/parodos/lietuvos_spaudos_fotografija_2006/
Lietuvos spaudos fotografija 2006
pressphoto.lt :: Parodos :: Lietuvos spaudos fotografija 2006
Metraštis “TAI LIETUVA”
ir paroda “LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA 2006”
Lietuvos spaudos fotografų klubas dėkoja visiems, dalyvavusiems konkursuose “Lietuvos spaudos fotografija”, ir tikisi, jog jūsų ir kolegų, dalyvausiančių pirmą kartą, nuotraukos papuoš “Lietuvos spaudos fotografijos” konkursus, parodas ir leidinius.
Pagarbiai,
Jonas Staselis
Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas
Ericas Grigorianas:
Pirmiausia, mano nuomone, reikėtų nustręsti, kiek kiekvienas fotografas gali pateikti nuotraukų. Teisėjavimo procesas taptų sklandesnis ir ne toks alinantis, jeigu darbų būtų buvę mažiau. Didelis pateiktų nuotraukų skaičius trukdė atranką vykdantiems žiuri komisijos nariams geriau įsižiūrėti į fotografijas ir įvertinti, kurios iš jų geros, o kurios toli gražu neatitinka reikalavimų.
Labai nedaug buvo tokių fotografijų, kurios išsiskyrė iš kitų savo kompozicija ir kūrybiškumu. Atrodo, kad dauguma fotografų labiau domisi įžymybėmis – politikais arba aktoriais, o ne socialinėmis temomis. Susidarė įspūdis, jog fotografams labiau rūpėjo objektas (t.y. aktorius, politikas), o ne tai, kaip padaryti, kad nuotrauka būtų vizualiai įdomi.
Nepakanka vien tik užfiksuoti nuotraukoje žymų žmogų – ne čia slypi spaudos fotografijos esmė. Buvo keletas fotografų, kuriems, atrodo, fotografija yra menas, kurie kreipia dėmesį į kompoziciją ir kurių darbai netgi peržengia įprastus spaudos fotografijos remus. Aš, kaip teisėjas, ypač vertinau tokias fotografijas ir už jas atidaviau savo balsą. Fotografams tikrai vertėtų peržvelgti kasmečius albumus ir pasistengti suprasti, kas daro tas nuotraukas unikalias, bei pritaikyti tai savo pačių darbui. Paminėtinos kelios socialinės fotografijas ir reportažai. Fotografijos esmė – kelti klausimus ir informuoti žmones, pageidautina, pasitelkus unikalų vaizdą.
Dalyvauti žiuri darbe ir pajusti fotografų, susirinkusių pamatyti laimėjusias nuotraukas, entuziazmą man buvo puiki patirtis. Lietuvos spaudos fotografija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, ir patys fotografai privalo stengtis, kad jos kokybė augtų. Neabejotina, kad kasmečiai konkursai tam ir skirti.
Giedrius Laurušas (dizaineris-fotografas):
Aktyvumas visada yra geriau nė ramybės būsena. Tai taikytina ir fotografijos situacijai. Kaip nei vienais metais dalyvių skaičius stebino ne vieną komisijos narį. Ar tarp gausaus fotografų būrio ir jų darbų buvo išsiskiriančių, nevienadienių reiškinių?
Bandau būti objektyvus ir savo vertinimus grįsti paprastu ir nuoširdžiu kriterijumi – nuostaba, ką pamačiau ir ko nesitikėjau, kas stulbino ir išliko atminty.
Ko gero, įdomiausiai atrodė gamtos fotografijos – netikėti rakursai, subtiliai užfiksuota akimirka, šviesos sklaida, ypatinga nuotaika. Matyt, gamtos impresijos giliai tūno kiekvieno lietuvio mentalitete, jam Dievo duota galia pagauti tai, kas gražu, subtilu ir labai trapu...
Reportažinė, arba pasakojimo, fotografija nebuvo tokia įdomi, tiksliau, grynų tokios fotografijos apraiškų pasigedau, tik vienas kitas nedrąsus bandymas, bet istorija arba pasakojimu to nepavadinsi. Vienintelė autorė, tinkamai papasakojusi istoriją fotografijoje, ir tapo nugalėtoja, ji verta šio apdovanojimo.
Nustebino politinės fotografijos vienaplanis suvokimas. Politikai pateikiami esant “nepatogioms” arba dažnai kuriozinėms situacijoms, tačiau visiškai nėra to, kas atskleistų asmenybę, padėtų pamatyti giluminius, nuo paprastų mirtingųjų slepiamus jos bruožus, ryškų charakterį.
Margaspalvis fotografijų peizažas ir džiugina, ir telkia apmąstymams, kad šioje srityje dirbantys menininkai ieškotų ne tik įdomaus požiūrio, rakurso, šviesos efektų, bet ir pačios temos, gebėtų įtaigiai ir drąsiai pateikti pačią idėją, ką jie norėjo pasakyti, ką jaučia, matydami mūsų pasaulį pro objektyvą...
Dainius Radzevičius (Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas):
Lietuvos spaudos fotografija naujų technologijų amžiuje eina pramintomis pėdomis
Tokį įspūdį galima susidaryti peržiūrėjus bemaž dešimt tūkstančių fotografų darbų, pateiktų konkursui. Technologijos ir skaitmeninė fotografija atveria kelią kiekvienam ne tik bandyti pagauti kadrą įvykių sraute, bet neretai ir visai atsitiktinai užfiksuoti tai, apie ką daugelis spaudos fotografų galėtų tik pasvajoti.
Tačiau akivaizdu, kad šiandien spaudos fotografija Lietuvoje tampa ne tik gausesnė – atsirado galimybių beveik neribotai fiksuoti įvykius, netaupant nei juostelės, nei kitos įrangos.
Plečiasi geografija. Deja, didelė dalis spaudos leidinių šiandien dar nepanaudoja net mažos dalies to, ką pavyksta užfiksuoti fotožurnalistams. Kaip būtų keista, tačiau bulvarinė ar pramogų žiniasklaida šiandien kur kas geriau suvokia vaizdo reikšmę spausdintame leidinyje. Nemaža dalis laikraščių vis dar išlieka ištikimi tekstams ir tekstų priedams – fotografijoms. Vis delto galima tik pasidžiaugti ir padėkoti spaudos fotografams, kurių objektyvai užfiksuoja daugelį gyvenimo įvykių. Ir jei jiems nelieka vietos spaudos puslapiuose, manau, vis didesnę perspektyvą turi internetas ir jame veikiantys dienraščiai.
Jei pripažįstame, jog žiniasklaida yra gyvenimo veidrodis, norėtųsi, kad vis didesnė dalis Lietuvos regionuose užfiksuotų vaizdų pasiektų ir laikraščių ar žurnalų skaitytojus. Kol kas galima pripažinti tik viena – didieji miestai akivaizdūs lyderiai ne tik pagal kiekį, bet ir kokybę. Kad ir kaip būtų keista, tai labiausiai džiugina. Vien todėl, kad tai tik dar kartą patvirtina nuostatą, jog technologijos suteikia mums labai daug galimybių, bet pasinaudosime jomis ar ne, priklauso tik nuo mūsų sugebėjimų. Štai dėl to konkurso rezultatai įrodo, kad profesionalumo ir spaudos fotografo uoslės nesuteiks jokios technologijos. Tai įgimtos ir nelengvai įgyjamos savybės, kurios padeda sumedžioti tikrų fotografijos perlų.
Skirmantas Valiulis (kino ir fotografijos kritikas):
APIE SPAUDOS FOTOGRAFIJĄ
Garsiausia pasaulyje spaudos fotografijos paroda „World Press Photo“ atšventė 50-metį. Populiari Lietuvoje, bet jau pasiekianti ir užsienį Lietuvos spaudos fotografijos paroda ir knyga „Tai Lietuva“ atšventė penkmetį. Kad ir koks būtų skirtumas, yra ir panašumų. Mažai kas beprisimena, kad sovietiniais laikais pora Lietuvos fotografų – Irena Giedraitienė ir Antanas Ališauskas yra pelnę apdovanojimų parodoje „World Press Photo“. Bet tada Lietuvos fotoreportažo mokykla – A.Sutkus, R.Rakauskas, A.Kunčius, A.Macijauskas, M.Baranauskas ir kiti – pasisuko į meninę fotografiją ir tapo jos klasika.
Atkurtos nepriklausomybės metais startavo gausybė naujų laikraščių ir žurnalų. Jų atsiranda ir šiandien. Tad pasikeitė situacija ir fotografijos fronte. Greta meninės fotografijos, kur karta keitė kartą, realistinę estetiką – postmodernistinė, įsikūrė Spaudos fotografų klubas, rengiantis parodas ir leidžiantis spaudos fotografijos metraštį „Tai Lietuva“, sėkmingai lenktyniaujantį su Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiu „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. Mažytė Lietuva ir du solidūs kasmetiniai fotografijų leidiniai – ar ne fotografijos fenomenas? Kiekybei parako pakanka abiem, ginčijamasi tik dėl kokybės.
Pernykščiame metraštyje „Tai Lietuva“ žiuri nariai buvo kritiški, net nuožmūs – trūksta gerų, originalių fotografijų! Šiemet fotografai pasistengė: fotografijos iš DVD byrėjo kaip iš gausybės rago. Tačiau kartais žiuri ilgai stabčioti nebuvo reikalo: skyriuje „Kasdienis gyvenimas“ žiuri narius taip ėmė žiovulys, kad vos spėdavo šūktelėti „No“ („Ne!“). Keista, nes dar neseniai buvo kalbama apie banalybę ir nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje, o čia jau tik pilko gyvenimo stereotipiniai momentai ir konstrukcijos. Gerokai atsipūtėme su socialine fotografija ir portretais. Naujienose nelauki didelių pasikeitimų, nes įvykiai net tarp rinkimų Lietuvoje vis dar panašūs – ekonominiai ir politiniai skandalai, valdininkijos privilegijos ir gobšumas, žmonių socialinės ir moralinės skriaudos, o ir veikėjai dar mažai pasikeitę. Vis dėlto Lietuva keičiasi ir atsiranda vilčių, kad keisis dar greičiau. Net ir greičiausi fotožurnalistai ne visur suspėja, kad ir pas tuos kelis šimtus tūkstančių lietuvių, kurie jau naujaisiais laikais išsibarstė po pasaulį.
Namie ne vien sensacijos veja sensacijas, bet ir „tūsas“ „tūsą“. Gyvenimo būdo žurnaluose gali iš vaizdelių stebėti visą vakarinį ir naktinį naujo Lietuvos elito gyvenimą. Jubiliejų ir švenčių sugalvojame vis naujesnių, o publika iš fotografų reikalauja taiklios akies ir ironijos.
Visos rimtybės paliekamos reportažams. Jų būta daugiau kaip šimtas, o liko vos keli. Kodėl? Vakarai sako, kad mažėja leidinių, kur šis žanras (užsienyje dažniau vadinamas „story“) rastų deramą vietą. Liūdnos temos liūdnokai atrodančiame žanre: vaiko agonija ligoninėje, neaiškus mažojo geležinkelio likimas, gaisrai. Dramatiška, kad Lietuva ne tik kyla, bet ir bado akis savo negandomis. Gyvenimas dega! Tik ne visur jaučiame jo karštį. Net ir meninė fotografija nebegali pasigirti, kad gerai stebi kaimo pulsą, nors buvo laikai, kai kaimietis buvo pagrindinis jos herojus. Jei ne paskutiniai Dzūkijos senoliai Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijose ir pavargusio kaimo grimasos suvalkiečio Rimaldo Vikšraičio darbų cikluose, mažai ką žinotume, kaip iš kolūkinio kaimo vėl persikėlėme į viensėdžius.
Pritrenkė padvigubėjusi žiuri darbo apimtis – nuo 5000 iki 10000 fotografijų. Visiems lyg ir norėtųsi griežtesnės norminės atrankos. Tačiau ir gausėjantys kino festivaliai užversti jaunimo filmais, ir knygų mugės raibsta nuo naujų lietuviškų pavadinimų, ir televizijos kanalų vis dar daugėja. Gyvename naujųjų medijų ir vartotojiškos visuomenės laikais. Skaitmeninė technika sukėlė fotografijai dar vieną galvos skausmą: didelis pliusas – operatyvumas, nemenkas minusas – vaizdų gausa ir minties sklerozė. Fotožurnalistikai atsirado konkurentas, vadinamasis „citizen journalism“ („pilietinė žurnalistika“), nes kiekvienas gali vaizdais komunikuotis su kitu SMS, internete ar specialiuose žinių biuleteniuose. Kaip visada panašiais atvejais užsienyje vėl kalbama, kad fotožurnalistika atsidūrė kryžkelėje. Entuziastai nenusimena: žiūrovas nenurims be tiesos. Kuo daugiau bus būdų prie jos artėti – tuo geriau.
Yra ir istorinis argumentas. Kuo daugiau dabar leidžiame Lietuvoje fotodokumentikos knygų, tuo aiškiau matyti, kaip svarbu išsaugoti fotografiją – laiko ir žmogaus gyvenimo paliudijimą ateičiai. Kino metraštį sunku išplėsti, nes tam reikia daug pinigų, o jis vis vien Lietuvoje gyvuoja. Fotografijos metraštis, nors klostosi stichiškai, išskyrus vieną kitą projektą, pvz., įstojimo į Europos Sąjungą dieną, visdėlto per gausumą teikia vilčių, kad ateityje galėsime leisti fotometraščius „Tai buvo Lietuva“.
Oleg Zernov (fotografas „Target Studio“):
Metrastis “TAI LIETUVA”
ir paroda “LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA 2006”
Lietuvos spaudos fotografu klubas dekoja visiems, dalyvavusiems konkursuose “Lietuvos spaudos fotografija”, ir tikisi, jog jusu ir kolegu, dalyvausianciu pirma karta, nuotraukos papuos “Lietuvos spaudos fotografijos” konkursus, parodas ir leidinius.
Pagarbiai,
Jonas Staselis
Lietuvos spaudos fotografu klubo prezidentas
Svarbiausias darbo žiuri komisijoje įspūdis – apgailestavimas, kad nepavyko pasivaikštinėti po Vilnių. Aš netgi fotoaparatą su savimi buvau atsivežęs, bet nepadariau nė vienos nuotraukos.
Darbo apimtis buvo labai didelė, tačiau pats darbo procesas – lengvas ir malonus. Manyčiau, tai lėmė visų žiuri narių bendradarbiavimas ir tarpusavio supratimas iš pusės žodžio. Išskirčiau profesionaliai organizuotą darbo procesą ir beveik namų aplinką.
Nepaisant didelio „šiukšlių“ kiekio tarp konkursui pateiktų nuotraukų, susidarė įspūdis apie gana profesionalų Lietuvos fotografų darbų lygį. Mano nuomone, labiausiai vertintinas noras ir sugebėjimas pateikti savitą net ir neįdomaus įvykio interpretaciją.
Man pačiam buvo svarbu įsitikinti, kad profesionalios problemos ir jų išraiškos būdai įvairiose šalyse ar netgi žemynuose yra sprendžiamos panašiai.
Visiems linkiu sėkmės ir kantrybės sulaukti savosios pergalės, kartu tobulinti sugebėjimą pagauti akimirką ir suspėti ja pasinaudoti.